Neseniai šventėte gimtadienį. Koks jausmas sulaukus 55-erių?
Nesijaučiu senas, net nesu subrendęs. Kartais susitikęs su savo bendraklasiais jau neberandu bendros kalbos: jie apie ligas kalba, o aš apie keliones. Šiemet gimtadienio nešvenčiau, nes žmona išvykusi prie jūros, išleidau paatostogauti. Ji žvejo dukra, tai jai jūros reikia – pusiau undinėlė.
Anksčiau iš viso gimtadienio nešvęsdavau, paskui 4 metus švenčiau Palangoje, „Anapilio“ klube, kur pasikviesdavau draugus ir juos vaišindavau iš pinigų, surinktų už bilietus į koncertus. Tada keletą metų namie švenčiau, o šiemet taip išėjo, kad nešvęsiu. Prieš dvi savaites krikštijom mano anūkėlę, kuri trumpam buvo grįžusi iš JAV, tai buvo didelė šventė.
Paskutinis jūsų albumas išėjo praėjusiais metais. Kokie tolimesni kūrybos planai?
Jau įrašiau naują albumą, iš kurio 8 dainas pristatysiu „Visagino country“. Šiaip albumas pasirodys rudenį ir vadinsis „Senelio dainos“. Jis bus skirtas mano anūkei ir mano dukrai, tačiau klausytis tiks visiems – tiek vaikams, tiek seneliams. Aš turiu trejų metų senelio patirtį ir esu įsimylėjęs savo anūkę, tad jai sukūriau dainą, paskui kitą. Taip gimė albumas. Be dainų, jame bus ir du interviu – su mano anūke ir su dukra, kai jai buvo treji.
Rudenį ketinu važiuoti į JAV, kur turėsiu koncertų. Taip pat turiu įvairių tarptautinių pasiūlymų. Jau turiu idėjų 5-iems albumams į priekį. Galėčiau dabar imti juos įrašinėti. Tačiau noriu pirma vieną traukinį išleisti, paskui kitų imtis.
Aš krizę pajaučiau netgi sode. Anksčiau žolę nupjaudavo sodininkas, dabar tai darau pats.
Jau 20 metų rašau knygą. Tiksliau pasakius, kuriu ją galvoje, bet neturiu laiko prisėsti ir užrašyti. Tačiau jei prisėsiu, parašysiu ir išleisiu ją. Juk dabar tai taip populiaru. Žinoma, būtų lengviau mintis išdėstyti kažkam kitam. Tačiau aš esu šnekutis, tad užkraučiau tą žmogų tona informacijos, iš kurios jis paskui turėtų kapstytis. Kadangi pats esu literatas, geriau savo galvoje atsirinksiu ir pats užrašysiu.Ar šeimą irgi esate užkrėtęs kantri muzika?
Tai jautri tema. Mano šeima neužsikrėtė kantri. Jie palaiko kantri tik tiek, kiek palaiko mane. Žmona net mano muzikos nesiklauso. Dukra kartais, turbūt jusdama nostalgiją, klausosi. Kaip ten bebūtų, geriau karti tiesa nei saldus melas. Jei gyvenime viskas saldu būtų, tai žmogus susirgtum sielos diabetu.
Dėl kūrybos visada kenčia artimieji, draugai, šeima. Kaip sakė Putinas, poetai rašo krauju. Visi menininkai degina save. Kuo daugiau nervų skaidulų sudegini, tuo geresnis kūrinys išeina.
Turite skrybėlių kolekciją. Kaip išsirenkate su kokia kurią dieną eiti?
Nepasakyčiau, kad tai kolekcija. Tiesiog nuolat turiu apie 15 skrybėlių. Dažnai iš JAV parsivežu naujų, o senas atiduodu arba jauniems kantri muzikantams, kurie dar negali tokių brangių nusipirkti, arba atiduodu kokiems mini muziejams.
Pasiūlykite antikrizinį receptą mūsų skaitytojams.
Kiekvienas, matyt, turi savo receptą. Muzikantams reikia pasiskirstyti savo laiką ir jį išnaudoti naudingai. Galbūt kurti kažką nauja, gal ilsėtis, o gal persitvarkyti archyvą. Juk visada muzikantai gyvena atakomis. Pavyzdžiui, būna kalėdinė ataka, kai darbo būna iki kaklo, o po švenčių – štilis. Reikia ir dabar taip planuotis savo darbus.
Aš krizę pajaučiau netgi sode. Anksčiau žolę nupjaudavo sodininkas, dabar tai darau pats.
Trumpai apie V.Stakėną.
Virgis Stakėnas gimė 1953 m. rugpjūčio 10 d. 1971 m. baigė Šiaulių J.Janonio vidurinę mokyklą. Studijavo mediciną, bet gydytoju netapo.
V.Stakėnas laikomas grupių „Sekmadienis“ ir „Jonis“ krikštatėviu, Lietuvos kantri muzikos festivalių judėjimo pradininku, festivalių „ Visagino Country“, „Juod'Country“, „Vieną kartą per Velykas…“, „Pūdas druskos“ iniciatorius. V.Stakėnas taip pat yra Lietuvos kantri muzikantų asociacijos prezidentas.
