Ši santūri moteris, regis, turi specifinį pojūtį išgirsti būsimą talentą – tokį, kaip Ona Kolobovaitė, Laura Labogaitė, Maksimas Pogrebniakas ar Ilja Aksionovas…
Jei paprašyčiau išvardyti savo mokinius, garsiausių konkursų laureatus, ar lengvai įveiktumėte šią užduotį?
Sunkiai, nes jų tikrai nemažai ir bendraujame dažniausiai vardais, be to, mano pirmųjų dainininkių pavardės pasikeitė, kai jos ištekėjo. Kitų jau nesu mačiusi gerą dešimtmetį – juk išsisklaidė vaikai po visą pasaulį: nuo Rusijos iki Amerikos. Kai gyveni mažame miestelyje gana sėsliai, sunku net įsivaizduoti, kad štai dar vakar miniatiūrine suknute apsivilkusi mergaitė – kaip koks taškelis scenoje, o šiandien jau studijuoja Vienos konservatorijoje ir dainuoja erdviose prestižinėse salėse. Jei atvirai, aš tiesiog baltai pavydžiu jaunajai kartai, kuri turi šitiek galimybių. Gimusiai Dūkšto miestelyje, muzikalioje šeimoje (senelis, lenkų karininkas, buvo puikus smuikininkas, o instrumentas, kuriuo jis grieždavo, liko kaip relikvija), net svajoti apie Vilnių nebuvo drąsu. Visąlaik labai norėjau dainuoti. Tik neatsirado itin stiprių pedagogų – žinot, kaimas yra kaimas, o viską pradėti jau išvažiavus studijuoti – per vėlu. Tiesa, pakviesta Tado Šumsko kurį laiką dainavau Muzikos ir teatro akademijos kameriniame chore, daug gastroliavau, bet galiausiai teko rinktis: šeima, buitis ar aktyvus muzikavimas... Ištekėjau jauna ir sutikau apsigyventi Visagine. Beje, noras dainuoti nepraėjo ir šiandien, juk šitiek aplinkui šou, tik vargu ar išdrįsčiau pasisiūlyti. Jaučiu, kad ir vyras nebūtų pernelyg laimingas, jei paskęsčiau tarp koncertų ir repeticijų. Matyt, taip jau lemta – neišsipildžiusias savo svajones atskleisti vaikų balsais. O gal aštuonmetė dukra Gabrielė ateityje įgyvendins tai, ko nepadariau aš. Nors prievarta į muzikos pasaulį jos nestumiam, prisimenu, kad lopšinių ji tiesiog nekentė, vis prašydavo pasakų.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje