Labai sunku papasakoti, ką veikia ir kuo domisi šis iš pažiūros itin ramus ir atsipalaidavęs žmogus. Bičiuliai juokauja, kad Vladas yra ne siuntinius, o globalias idėjas nešiojantis kurjeris. 1990 metais Kauno technologijos universiteto Automatikos fakulteto Elektronikos katedros docentas, technikos mokslų daktaras su keliais bendraminčiais nusprendė įkurti skubiųjų siuntų bendrovę. Po metų „Skubios siuntos“ tapo pasaulinio skubiųjų siuntų tinklo UPS įgaliotuoju atstovu Lietuvoje.
Jis taip pat – vienos iš didžiausių Lietuvoje pramonės automatizavimo paslaugų ir produktų tiekimo įmonės „Elinta.lt“, įmonių „Elinvision.com“, „Globaltus.com“, „Electrify.lt“, „GREHolding.com“ vienas iš įkūrėjų ir bendraturtis. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje išgarsėjo jo skubiųjų siuntų bendrovėje prieš penkerius metus įdiegta atlyginimų „Pasiskirk sau atlyginimą pats“ sistema. Projektą įvertino Europos vadybininkai, jis aprašytas universitetų vadybos vadovėliuose. Pastaruoju metu verslininką užvaldžiusi lietuviškų elektromobilių idėja.
Nuo studijų laikų pažįstantys Vladą tikina, kad didžiausia jo vertybė – sąžiningumas. Dar – nuolatinis žinių ir naujų potyrių alkis. Jis bėga maratonus Vilniuje ir Los Andžele, su sūnumi dalyvauja bėgimo į dangoraižį varžybose, kopia į kalnus, pilotuoja lėktuvą, važinėja riedžiu. Užauginęs du savo vaikus, dabar augina du iš vaikų namų.
Pasitikdamas jis atsistoja, mandagiai padeda nusivilkti lietpaltį ir neatsisėda tol, kol neįsitaisau kėdėje priešais. Tada iš portfelio ištraukia Taikos premijos statulėlę. „Manasis „Oskaras“, – juokauja ir pripažįsta, kad Nobelio taikos komitetas nesikuklina teigdamas, jog tai – geidžiamiausias apdovanojimas verslo srityje. Vladui jis įteiktas už nuopelnus ir asmeninį indėlį ugdant verslo socialinę atsakomybę. Tačiau tai – tik trumpa nominanto eilutė, po kuria slepiasi jo daugybė drąsių idėjų – projektas „Pasiskirk sau atlyginimą pats“, iniciatyva „Pasikviesk į Lietuvą draugą“, kosminių tyrimų rėmimas, globalus požiūris į klimato išsaugojimą, pagalba įdomų, perspektyvų verslą pradedantiems jauniems žmonėms.
Vlado vizitinėje kortelėje – nuotrauka, kurioje vaizdas iš 2010-ųjų Niujorke vykusios „Business Climate“ konferencijos. Verslininkas iš Lietuvos pasaulio verslo elitui skaitė paskaitą apie verslo sėkmę. Šalia kortelės savininko – buvęs Kosta Rikos prezidentas José María Figueresas ir milijardierius Richardas Bransonas.
Lyg ir nevyriška didžiuotis, tačiau šis verslo Taikos premijos apdovanojimas tikriausiai prideda orumo?
Tai tas pat, kas sportininkui iš olimpiados parsivežti aukso medalį. Vargu ar galėjome kada tikėtis, kad ir maža kompanija gali būti pastebėta. Be abejo, tai ne mano vieno įvertinimas – visų, kurie su manimi dirba. Tik ir čia, kaip per „Oskarus“, apdovanojimą atsiima visada vienas. Simboliška, kad statulėlė vaizduoja rankos paspaudimą. Jis reiškia, kad pasitikėjimas padeda kasdieniame gyvenime ir versle.
Juk jūs pasitikėjote savo darbuotojais, kai savo įmonėje nusprendėte įgyvendinti iniciatyvą „Pasiskirk sau atlyginimą pats“?
Anglijoje ši iniciatyva tapo originalios vadybos pavyzdžiu, yra įtraukta į vadovėlius. O mes tiesiog norėjome motyvuoti žmones. Kiekvienam savo darbuotojui parašiau laišką, kuriame papasakojau jo ir įmonės istoriją, nurodžiau, kaip augo atlyginimai. Paprašiau, kad kiekvienas įvertintų, kiek galėtų uždirbti. Nors ir kaip būtų keista, žmonės realiai įvertino situaciją, o mūsų buhalteriams darbo buvo gerokai mažiau.
Savo verslą sukūrėte su keliais bendradarbiais iš Kauno technologijos universiteto. Kodėl siuntos? Juk anuo metu Kaune visi mezgė nertinius, ką nors siuvo, prekiavo metalais...
Verslo idėja kilo Šiaurės Amerikoje. 1989-aisiais čia vyko pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Mane pakvietė kaip tuometinio Kauno politechnikos instituto dėstytoją, Automatikos fakultete ėjau Elektronikos katedros docento pareigas. Konferencijoje Amerikos lietuviai kalbėjo: „Kokį verslą ar mokslą su jumis daryti, jei susisiekti neįmanoma?!“ Ir tikrai tuo metu skambutį į Ameriką reikėdavo užsisakyti prieš tris dienas, o kompiuterių, mobiliųjų išvis nebuvo.
Grįžęs į Lietuvą, Maskvoje per užsienio šalių ambasadas suradau kelius, kaip būtų galima apeiti sovietinį paštą. Pirmuosius siuntinius lietuvių bendruomenėms pasaulyje išsiuntėme iškart paskelbus Kovo 11-osios aktą. Tada, kai per sovietinį paštą siuntos į užsienį keliaudavo mėnesius, laikraščius su Nepriklausomybės Aktu lietuviai gavo per dvi–keturias dienas.
Jūsų verslas pasiteisino?
Nepraėjus nė metams, mums pavyko pasirašyti sutartį su viena didžiausių pasaulyje skubiųjų siuntų bendrove UPS. Tiesą sakant, prieš dvidešimt metų užsienio kompanijoms buvo įdomu įsiskverbti į naują erdvę. Joms reikėjo patikimų atstovų. O ir man tas verslas patiko. Iš pradžių dviračiu nuvažiuodavau iki oro uosto, sėsdavau į lėktuvą, nuskraidindavau siuntą, grįždavau atgal, vėl sėsdavau ant dviračio.
Kartą nusprendžiau patikrinti, kaip greitai gali keliauti siuntinys. Juo labiau kad man reikėjo dalyvauti konferencijoje Niujorke. Pamėginau gauti leidimą siuntas gabenančiu krovininiu „Boeng 747“ vienai dienai nuskristi į Niujorką. Leidimą gavau. Vakare pakilau iš Karmėlavos oro uosto, nuskridau į Kelną, palaukiau, kol perkraus siuntas į didžiulį lėktuvą, o ryte jau buvau Niujorke. Paprastai skubiųjų siuntų darbuotojams lėktuvuose paliekama vietos. Ir kava pilotas pavaišino!
Kitą kartą pasiprašiau dirbti UPS skyriuje Veronoje. Stebėjau, kaip dirba italai. Ir kas gi nenorėtų nunešti siuntinio į namus, kur kažkada gyveno Džuljeta? Arba patekti į Franko Sinatros dukters Nancy namus Beverli Hilse. Ten patyriau, kad jie labai mėgsta vyruką, kuris nešioja siuntinius. Netgi dovanoja jam dovanas per Kalėdas.
Teko būti JAV, F. J. Kennedy kosmodrome. Į Marsą palydėjome judančią laboratoriją „Curiosity“, kurios tikslas – ieškoti įrodymų, ar toje planetoje kada nors buvo gyvybė.
Esate Lietuvos Kosmoso mokslo ir technologijų instituto tarybos pirmininkas. Pasakojama, apskritai kosmosu susižavėjęs žmogus. Iš kur toks pomėgis?
Gal penkerių iš tėvų gavau knygelę „Į kitas planetas“. Ten gražiai aprašyti fizikos dėsniai, papasakota apie kosmosą, kitas planetas. Gerai prisimenu per televiziją rodytą pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje. Vaiko įspūdžiai, matyt, liko, įsitvirtino. Kiek vėliau, kai kalbėjausi su technologijų, interneto versle dirbančiais žmonėmis, ne vienas sakė, kad į priekį juos vedė vaikystės svajonės apie kosmosą.
Lietuva maža, apie kokį kosmosą kalbame?!
Ar žinote, kurios trys šalys turi daugiausia ryšio palydovų? Rusija ir JAV – suprantama. Tačiau Liuksemburgas? Nykštukinė valstybė? Kažkada, pamenate, klausydavomės muzikos per Liuksemburgo radiją? Laikui bėgant, jie žvelgė toliau, nusprendė, kad ryšio palydovai gali būti strateginė šalies ateitis. Tai ir vyriausybės vizija, ir privačios iniciatyvos. Norvegija irgi nedidelė, bet įtakinga. Ir lietuviai niekuo nesiskiria nuo kitų. Jei du danai gali garaže konstruoti kosminį laivą ir planuoti keliones į kosmosą...
O lietuvis tas keliones finansuoti? Juk jūs – vienas iš danų projekto „Copenhagen Suborbitals“ rėmėjų. Du jauni danai garaže kuria nedidelį kosminį aparatą, kuriuo būtų galima keliauti į kosmosą.
Tai – įkvepiantis pavyzdys, ką gali maža komanda, neturėdama nei užtektinai lėšų, nei ryšių. Kol ten nenuvažiuoji, nė įsivaizduoti negali, kokius dalykus kuria! Užteko pusantrų metų, kad apie jų idėjas sužinotų, – į variklio bandymus susirinko 700 žmonių.
O lietuvis Ernestas Kalabuckas? Devyniolikmetis jaunuolis, įgyvendinęs sumanymą nufotografuoti Lietuvą iš artimojo kosmoso. Padėjau jam, nes jo idėja pasirodė unikali. Pats, be jokių Europos projektų, susipirko techniką, kai ką parsisiuntė internetu, sukonstravo aparatą ir paleido į trisdešimt vieno kilometro aukštį. Iš tiesų tas kosmosas nuo mūsų ne taip jau ir toli – vos šimtas kilometrų. Tiek, kiek nuo Vilniaus iki Kauno.
Tikriausiai svarbiausia jūsų domėjimosi kosmosu išraiška – pačiam ten pakilti? Jūsų bičiulis, garsusis britų milijardierius Richardas Bransonas, turbūt palaikys vietelę viename iš savo kelionių į kosmosą kompanijos „Virgin Galactic“ laivų? Reikėtų dar pridurti, kad jūs remiate ir milijardieriaus žaliąją iniciatyvą „Carbon War Room“, siekiančią sustabdyti besikeičiantį planetos klimatą ir teigiančią, kad nėra planetos B. Netgi esate vienas iš jos įkūrėjų.
Nuskristi į kosmosą, žinoma, būtų labai įdomu. Tačiau tai – ne vienintelis dalykas. Kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, nedaug kas tikėjo, kad jie išvis pakils. Svarbūs ir reikšmingi pasauliui tokie įvykiai tampa tik po daugelio metų. „Google“ kompanija yra skyrusi trisdešimt milijonų dolerių tam, kam pirmajam pavyks nusiųsti robotą į Mėnulį, nufilmuoti pusę kilometro jo kelio ir filmuką įkelti į „YouTube“.
Su Lietuvos kosmoso asociacija, kuri dalyvauja Europos ir Jungtinių kosmoso tyrimų programose, neseniai buvome Kinijoje. Mus pakvietė į raketos startą tarp kalnų įsikūrusiame kosmodrome. Viskas priminė fantastinį filmą: aplink ryžių laukai, kaimeliai, kalnų keliukai, o už posūkio – neįtikėtinas vaizdas – šiuolaikinės technologijos. Prieš startą mums leido pasivaikščioti, viską apžiūrėti, paskui pakvietė į specialią ložę. Kaip kilo raketa, stebėjome iš dviejų kilometrų atstumo.
Praėjusiais metais teko būti JAV, F. J. Kennedy kosmodrome. Į Marsą palydėjome judančią laboratoriją „Curiosity“, kurios tikslas – ieškoti įrodymų, ar toje planetoje kada nors buvo gyvybė. Aparatas Marse turėtų nusileisti šių metų rugpjūtį. Nuostabu, kad įvairius technologiškai sudėtingus dalykus daro naujos, mažos kompanijos, o valstybė skatina privačią iniciatyvą.
 |
| „Carbon War Room“ įkūrėjai: (iš kairės) Strive Masiyiwa, José María Figueresas, Vladas Lašas, Richardas Bransonas. |
Jūs draugaujate su milijardieriumi Richardu Bransonu, esate pažįstamas su buvusiu Kosta Rikos prezidentu José María Figueresu. Ar visi šie ryšiai atsirado per jūsų pomėgį ir verslą?
Gal ir mano verslas atsirado iš noro bendrauti su įdomiais žmonėmis, pasiekti tolimus kraštus. Pasaulis „sumažėjo“, kai atsirado galimybė keliauti. Daug įdomių žmonių sutikau dirbdamas idėjų konferencijoje TED. Konferencijos vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje. TED paskaitos aprėpia daugybę sričių – mokslą, meną, dizainą, politiką, kultūrą, verslą, technologijas ir pramogas. Geriausios konferencijų kalbos nemokamai publikuojamos internete.
Ir lietuviai niekuo nesiskiria nuo kitų. Jei du danai gali garaže konstruoti kosminį laivą ir planuoti keliones į kosmosą...
Įdomu, kiek kartų lankėtės Richardo Bransono saloje?
Kartą buvau, kai Richardas savo Necker saloje rengė trijų dienų „Carbon War Room“ organizacijos susitikimą. Ir darbas, ir pramogos kartu. Po diskusijų nardydavome, lenktyniaudavome burlaiviais. O kai kitą kartą nusprendžiau ten nuvykti... Lietuvos spauda irgi rašė apie gaisrą jo namuose. Parašiau Richardui, kad atsivežu įrankių, juk reikės pagalbos atstatant sudegusį namą. Juokauju, žinoma, tada kelionė neįvyko, bet, manau, ten dar nuskrisime. Be to, aš Richardą pakviečiau į Lietuvą. Sakau: „Jūs ruošiatės į kosmosą, o Lietuvoje dar nebuvote!“ Pasižadėjo.
Įdomu, ar savo bičiulį pavaišinsite pietumis? Pagaminsite jam kokį savo firminį patiekalą? O gal žmonos paprašysite?
Negi žmogų be pietų laikysi (juokiasi). Maisto gamyboje nesu labai gabus, teks Audronės prašyti.
Jūsų žmona Audronė, su kuria esate drauge nuo studijų laikų, iš pradžių dirbo įmonėje, dabar augina du jaunesniuosius vaikus, kuriuos pasiėmėte globoti iš vaikų namų.
Na, taip, ji užtektinai turi darbo namuose. Vaidai – devyneri, Pauliui – vienuolika. Kai vaikus pasiėmėme, buvo dar visai maži. Paskui atsirado jų mama. Žmona jau buvo sunerimusi, kad teks vaikus atiduoti. Netgi pradėjome juos vežioti į kaimą, kad prie naujų namų įprastų. Tačiau viskas susiklostė, jie liko gyventi su mumis. Mūsų vyresniųjų jau seniai nėra namuose. Vaidotui – dvidešimt ketveri, Daliai – dvidešimt septyneri. Anūkų kol kas neturime, esame jauni tėvai (juokiasi).
Ar jūsų vaikams irgi kyla netikėtų idėjų, ar jie paveldėjo jūsų polinkį į netikėtus sprendimus? Juk daugybė dalykų ateina iš šeimos.
Tikriausiai... Aš pats augau dėstytojų šeimoje, pasirinkau inžineriją, kaip ir mano tėvas. Savo idealu visada laikiau senelį – profesorių Vladą Lašą. Jis baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą, stažavosi Lozanos universitete, apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, dirbo Vytauto Didžiojo, vėliau Kauno valstybiniame universitete, Kauno medicinos institute.
Savo vaikus irgi anksti pratinome prie darbo, vasaromis jie dirbdavo skubiųjų siuntų įmonėje, tačiau pasuko savo keliais. Abu mokėsi Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje. Dalia Lozanos universitete baigė magistrantūrą, abu pasirinko finansus ir ekonomiką. Dalia dirba Niujorke, o Vaidotas gyvena ir dirba Naujojoje Zelandijoje. Sūnus pastaruoju metu dar ir rašo ekonomines apžvalgas, yra Lietuvos elektromobilių asociacijos vadovas. Jis, beje, taip pat TED bendruomenės fanas.
Žmonės, kurie jus geriau pažįsta, pasakoja apie stebėtiną kuklumą. Jums nereikia prabangaus automobilio, sako, gyvenate trijų kambarių bute, keletą metų nešiojate tuos pačius sportbačius...
Na, gal tik apie sportbačius – tiesa (juokiasi). Kambarių mes turime daugiau, o apie naujus namus galvojame, tik jie kol kas – nebaigti.
 |
| Teodoro Biliūno nuotr./Vladas Lašas |
Esate ne buities žmogus?
Oi, žmona su jumis sutiktų! Bet praėjusį savaitgalį aš pataisiau automatinę skalbyklę. Juk esu inžinierius elektronikas. Kažkada daug visokių dalykų dariau: lietuviškus šriftus spausdintuvams kūriau, pažįstamiems elektroninius laikrodžius taisiau.
Jaunystėje kopdavote į kalnus, esate įveikęs aukščiausią Alpių viršukalnę – Monblaną. Mažu lėktuvėliu keturiese perskridote Atlantą, aplankėte daugybę šalių. Gyvenimas be nuotykių neturi skonio?
Mano draugas, su kuriuo pradėjome siuntų verslą, pardavė vieną iš savo lėktuvėlių, turėjome jį nugabenti į Pietų Ameriką. Teko skristi per Atlantą. Skridome gana atšiauriomis vietovėmis – tarp Stavangerio Norvegijoje ir Keblaviko Islandijoje vos nepritrūkome degalų. Per trylika skrydžių iki Surinamo susidūrėme su dviem paukščiais, vienas atsitrenkė į stiklą, kitas – į variklį. Laimė, gerai baigėsi.
Mėgstame keliauti su šeima, Europą su draugų kompanija išmaišėme autobusu. Į Elbrusą su paprastais batais ir brėžinių dėklu po pažastimi lipau. Keliavome į Nepalą, Tibetą, Šiaurės Pakistaną, lietuvių keliautojo Antano Poškos keliais. Dabar mažiau pasitaiko, mažiau laiko tokioms kelionėms lieka, bet iššūkių ir nuotykių, susijusių su darbu, – užtektinai.
Vladai, paaiškinkite: juk pradžioje žmogus dirba, kad įprasmintų savo būtį ir buitį. Reikia pavalgyti, apsirengti, sukurti namus. O kada pradeda mąstyti plačiau? Ir kodėl vienam užtenka to, ką turi, o kitam reikia dar daugiau gražių namų, prabangių automobilių, milijonus kainuojančių medžioklių Afrikoje?
Tai gali atsitikti bet kada, bet kurią dieną. Aš vis skatinu save sustoti, pagalvoti, ką dar įdomaus galima nuveikti, svarbaus padaryti. Kasdienybė įsuka, bet kad būtų įdomu, privalai palikti laiko savo mintims. Ko nors nespėjai, na, ir nereikia, vadinasi, nelemta.
Žmonės ateitį piešia pesimistiškai: nieko padaryti nebegalima, planeta lekia į pražūtį. O kaip jūs įsivaizduojate Žemės ateitį?
José María Figueresas sako: mes neturime planetos B. Tuo remiantis ir reikia gyventi – galime ir turime susitvarkyti patys. Niekas kitas geriau už mus to nepadarys.
