Papasakok apie savo naują darbo vietą – studiją. Kaip ji atsirado?
Studija atsirado iš logiško poreikio, kad man reikia darbo vietos, nes Kėdainiuose tėvai namuose man buvo išskyrę atskirą erdvę darbui, o persikrausčius į Kauną man labai trūko to, kad galėčiau atskirti namus nuo darbo. Studiją aš atsidariau labai neseniai, prieš porą mėnesių. Pavasarį buvo toks momentas – prie savo veiklos dar dirbau samdomą darbą visu etatu. Tai vasaros pradžioje patyriau visišką perdegimą, kūnas man parodė, kad aš turiu pailsėti. Ir po to perdegimo aš susiradau patalpas Kaune, pranešiau, kad išeinu iš darbo ir pradėjau įsirenginėti studiją. Galutinai ją įsirengti baigiau prieš savaitę ir jau planuoju atidarymą.
Turi daug pirkėjų?
Taip, turiu nemažai užsakymų. Aišku, būna visaip, nes verslas banguoja. Jeigu jis eitų tik tiesiai, būtų negerai, o jei šauna į viršų, tai reikia tikėtis, kad ir kris labai greitai. Tai kartais būna mažiau tu pardavimų, kartais daugiau, bet bendrai – tikrai labai daug darbo.
Tavo verslas tikriausiai sudėtingas tuo, jog visą kūrybinį procesą turi daryti viena. Kaip tau tai sekasi?
Taip. Ilgai galvojau, ar aš, pavyzdžiui, galiu susirasti žmogų, kuris man gali padėti tapyti kožas ir supratau, jog negaliu, nes žmonės pastebi, kai braižas ne mano. Tai išeina sudėtingas dalykas, nes visi nori tų kožų, nori, kad aš jas nutapyčiau, o pas mane tik dvi rankos ir aš nesuspėju padaryti taip greitai, kaip norėčiau ir žmonėms reikia ilgai laukti.
Tau pavyksta tiesiog užsibrėžti tikslą ir vienu prisėdimu nutapyti, ar reikia laukti įkvėpimo?
Kai yra labai daug užsakymų, aš tiesiog kaip robotas nusiteikiu, kad man reikia padaryti ir viskas. Tada aš atsisėdu, apie nieką negalvoju ir tapau. Bet jeigu būna keli užsakymai, ir ypač individualūs, kai žmogus man parašo pusę savo gyvenimo istorijos ir nori, kad aš sukurčiau dizainą pagal jo gyvenimą, man labai reikia stipriai pagalvoti, pasėdėti, pamedituoti, kol nusprendžiu, kaip tapyti.
Šiuo metu planuoji savo kūrybines dirbtuves. Kaip viskas vyks?
Taip, spalio 6 dieną organizuoju savo kūrybines dirbtuves. Jų tikslas nėra išmokyti žmones tapyti, nes norint išmokti, reikia labai daug praktikuotis. Šių dirbtuvių tikslas kitoks – bandysiu išmokyti žmones pajausti laisvę tapant. Mano tikslas – ne konkrečiai išmokyti kažkokių taisyklių, bet išlaisvinti kūrybą, nes mes visi jos labai daug turime savo širdyse.
Jau yra užsiregistravusių?
Yra. Aišku dar yra laisvų vietų, bet jau yra žmonių, kurie tikrai ateis ir man tai yra didelis įvertinimas. Kai nepažįstami žmonės nori ateiti pas mane, pabūti su manimi, dalintis laiku, menu – man tai nuostabu.
Papasakok apie dabartinį gyvenimo etapą. Kaip tau kilo idėja dalyvauti atrankoje į „KK2“ laidos vedėjos poziciją?
Vesti konkrečiai „KK2“ laidą nebuvo niekada mano svajonė ir apskritai tokių minčių neturėjau. Bet mane paskatino artimieji, sakydami: „Užpildyk tą anketą“. Ir aš nusprendžiau, kad tikrai reikia užpildyti, o pildžiau daug negalvodama, nes nieko nesitikėjau. Aš tik visada žinojau, kad televizija apskritai man yra labai fainas dalykas, žinojau, kad norėčiau ten dirbti, o ten dirbantys žmonės man visada atrodė ryškūs, laisvi, pasitikintys savimi. Bet aš tikrai nesitikėjau, kad man paskambins, nes toje atrankoje dalyvavo apie 500 merginų. Ir dabar gyvenu visiškai naujame etape, dabar labai keista matyti save televizijoje, spaudoje, sulaukti tiek daug dėmesio.
Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą, jei laimėtum, ir kaip suderintum visas savo veiklas?
Nežinau. Kai ėjau į pirmą atrankos dalį, sakiau artimiesiems, kad kaip likimas yra man paruošęs, taip tegul ir būna. Bet jei laimėsiu, tai tada spręsiu – nepavyks ko nors suderinti, kažkas turės keistis, bet aš labai mėgstu pokyčius, man patinka ta dinamika, kai viskas greitai keičiasi. Man atrodo, kad toks mano tikslas ir yra – bandyti naujus dalykus ir tikrinti savo ribas, kiek tų pokyčių gali būti.
Kaip tavo šeima vertina tavo pasirinkimus, ar jauti artimųjų palaikymą?
Tėvai mane palaiko visais gyvenimo sprendimais, jie išsako savo nuomonę, pataria, bet leidžia sprendimus priimti pačiai. Po truputį pradedu mokėti išklausyti kitų nuomonę. Jeigu ne tėvų palaikymas, aš tikriausiai nieko nebūčiau padariusi. Pamokos iš tėvų, iš sesės padėjo būti ten, kur dabar esu. O mano sesė apskritai yra mano mokytoja. Jeigu man sesė ką nors pataria, tai visada pasiteisina. Sesė yra kaip mano antra dalis ir be jos nebūčiau tokia, kokia esu.
Kaip manai, ar yra žmonių, kuriuos tu įkvepi?
Aš norėčiau įkvėpti ir tikiuosi, kad tokių žmonių yra. O man tai yra didžiulė dovana, nes man tik 20 metų ir, jei įkvepiu žmones ką nors išbandyti, tai yra labai smagu. Man visada atrodo, kad mūsų galimybės baigiasi ten, kur mes patys susikuriame ribas. Aš noriu, kad jauni žmonės suprastų, jog visada reikia siekti to, ko nori ir nevaržyti savęs, savo svajonių.
