„Palinkėjau sau tokių pačių metų, kaip buvo praėjusieji. Praėję metai nebuvo stebuklingi, bet jie tokie šiuo metu visame pasaulyje“, – kalbėjo gimtadienių nemėgstantis švęsti humoristas.
V.Šerėnui šiemet buvo svarbesnė kita data – jo ir jo žmonos, ekonomistės Dalios santuokos dvidešimtmetis. Kartu su dukromis Ginte ir Ryte šią progą laidų vedėjas atšventė restorane, skanavo uotą ir Aliaskos krabą.
„Na kaip... Ir tie vaikai jau dideli, žiūrėkis. Lėtai bėgo tas laikas, 20 metų – nemažas laikotarpis“, – paklaustas, ar greitai prabėgo tie 20 bendrų metų, praleistų santuokoje, atsakė humoro jausmo nestokojantis V.Šerėnas.
„Buvau labai drovus...“
Nuo kada pradėjote domėtis humoru? Ar gyvenime dažnai juokaujate?
Visada, kiek save pamenu. Juokauju kai tiktai yra proga, bet ne nuolatos. Vienas žinomas humoristas yra pasakęs, kad nuolatos juokauti gali tik beprotis.
Ar juokas padeda lengviau spręsti problemas? Gal pavyzdžiui, lengviau pavyksta susitarti su kelių policija?
Man atrodo, kad padeda. Bet galbūt labiau padeda populiarumas, nes jei pradėsiu juokauti būdamas Brazilijoje, nuo to visiems vienodai švies. O Lietuvoje man lengviau, nes esu žinomas. Tačiau sunkioje situacijoje ne juokaujama, o galvojama, ką daryti. Juokauti galima tada, kai situacija nėra pavojinga.
O dėl kelių policijos – nesu didelis kelių erelis, tpfu tpfu tpfu, nesu daug bėdų turėjęs. Atrodo, pastaruosius 5 metus policija nestabdo be reikalo.
Ar sunku buvo jums, kaip ekonomikos mokslų daktarui, pasukti į pramogų verslą?
Su humoru ir kūryba man teko susidurti seniai, studijų metais visada susidurdavau su pramogomis. Kai įstojau į aukštąją mokyklą, tuo metu vyrus iš aukštosios mokyklos pradėjo imti į kariuomenę. Tuo metu aš jau buvau atitarnavęs kariuomenėje. Kurse likome trys vyrai ir penkiasdešimt merginų per dvi grupes, taigi jei reikėdavo vesti renginius ar organizuoti vakarėlius, tai nebuvo daugiau kam – trys vyrai taip ir vargdavome. Po studijų susibėgome su kitų fakultetų buvusiais studentais, pavyzdžiui teisę studijavusiais A.Valinsku, G.Ruplėnu ir pradėjome ilgametį darbą.
Turbūt geras humoro jausmas jums padėdavo bendraujant ir su visu penkiasdešimties bendramokslių merginų pulku?
Na kad, žinokit, aš buvau labai drovus ir dabar baisiai drovus...
Mes galime sutarti, kad rinkėjai yra durni ir jų negalima apgaudinėti iškeliant savo kandidatūras, arba galime sakyti, kad rinkėjai yra protingi ir jų teisė rinkti su „bajeriu“.
Piktų atsiliepimų nebesulaukia
Ar niekada nesigailėjote, kad iš rimtos veiklos srities pasukote į pramoginę?
Dabar kaip tą rimtą sritį traktuoti?.. Pagal ekonomikos teorijos supratimą rimtesnė sritis yra ta, kuri duoda didesnes pajamas. Šeimos galva buvo laikomas šeimos narys, nešantis didesnes pajamas į namus. Tai čia dar klausimas, kuri veikla rimtesnė.
Ar yra tokių dalykų pramogų versle, kurie jus labai piktintų, stebintų?
Dabar nebepiktina niekas. Anksčiau mane kartais piktindavo replikavimas neįprastose vietose „gal kokį „bajerį“ suskelk“. Supratau, kad žmonės yra paprasti, tai aš dabar dėl to nepykstu.
Šiais metais „Dviračio šou“ suėjo 16 metų. Ar kada nors pagalvojote, kad jūsų laida sulauks tokio amžiaus?
Kai buvome penkerių metų, tai tikrai taip nemanėme, bet kai sulaukėme dešimties, jau galvojome apie penkioliktą gimtadienį. Dabar net nežinau – gal dvidešimties sulauksime? Duok dieve.
Kaip manote, koks šios laidos indėlis yra Lietuvos politinį, visuomeninį gyvenimą?
Daugybė žmonių, dirbančių savo srityje, ne visada yra geri savo srities analitikai. Kaip kūrėjus, menininkus, teatralus geriausiai supranta ir aprašo kritikai, tai apie tai, ką mes davėme ir ko nedavėme šiuo atveju geriausia būtų kalbinti pramogų pasaulio kritikus. Viena žinau – mūsų paslaugas perka neblogai, o apie ordinus juk nekalbėsime...
Ar esate sulaukęs piktų atsiliepimų, grasinimų dėl laidose parodijuojamų žmonių?
Oi, ir ne kartą... Kokiais 1992-1997 metais gaudavome daug laiškų su pasipiktinimais dėl vieno ar kito personažo, bet dabar mažiausiai penkerius metus to jau nebėra. Jei anuomet žmonės piktinosi, liejo pagiežą, jie vis tiek žiūrėjo mūsų laidas. Buvo savotiškai keistas jausmas. O dabar per 16 metų visi apsiprato. Per tiek laiko ir prie velnio galima priprasti. Dabar žmonės turi galimybę išsakyti savo nuomonę internete, komentaruose ir laiškų nebesiunčia. Susiformavo dalis žiūrovų, kuriai patinka „Dviratis“, kiti žiūri kitas laidas.
Kandidatavimas į prezidentus – pokštas
Ar jau bendraujate su Arūnu Valinsku? Ar atlėgo įtampa?
Didelės įtampos tarp mūsų ir nebuvo. Susitikę sveikinamės, kalbamės, renginiuose kartais kartu ir brendžiuko gurkštelim. Niekad ir neišsibėgiojom su kirviais. Ir bendro darbo laikais mažai kada susitikdavome ne darbe, o dabar tiesiog nebesusitinkame dėl bendrų darbo reikalų, nes jų tiesiog nebėra.
Koks jūsų požiūris į šoumenus, esančius Seime?
Matot, aš esu subjektyvus. Iš „Dviračio“ varpinės kalbant ne šoumenai yra kalti, kad jie Seime. Kas juos rinko? Jie pasisiūlė, o rinkėjų valia buvo rinkti arba ne. Mes galime sutarti, kad rinkėjai yra durni ir jų negalima apgaudinėti iškeliant savo kandidatūras, arba galime sakyti, kad rinkėjai yra protingi ir jų teisė rinkti su „bajeriu“. Kaip yra iš tikrųjų? Nežinau.
Na kad, žinokit, aš buvau labai drovus ir dabar baisiai drovus...
Bet jūs pats kandidatavote į prezidentus 2002 metais...
Ten buvo daugiau „bajeris“. Tuo metu Valdą Adamkų būtų įveikęs bet kas, atsidūręs antrame rinkimų ture. Iš antro rinkimų turo pasitraukti nebegalima, tokia yra tvarka. Atsidūrus tokioje situacijoje belieka arba agituoti, kad už tave nebalsuotų, arba susitaikyt su mintimi ir keisti darbo vietą į S.Daukanto aikštę.
Studentaudamas veltis į politiką – stoti į kompartiją – nenorėjote. Ar kada nors vėliau jums buvo kilusi mintis tapti politiku?
Mūsų darbas nemaža dalimi yra politinis. Kaip dabar patenkama į politiką? Tarkim politologas, komentatorius L.Bielinis – yra politikoje ar ne politikoje? Ar politikas yra žmogus, einantis konkrečias Seimo nario pareigas? Ar politikų patarėjai, analitikai dalyvauja politikoje? Jei klausiate, ar aš siekiau kada nors politiko pareigų, atsakau, kad nesiekiau.
Svajonė – keliauti po Pietų Ameriką
Ar visiems jūsų pomėgiams – tolimoms kelionėms, kaitinimuisi pirtyje ir medžioklei pastaruoju metu užtenka laiko?
Jeigu laiko būtų daugiau, dar neaišku, ar būtų daugiau finansinių galimybių keliauti – vaikai mokosi, namus reikia prižiūrėti. Medžioklė – viena iš nerentabiliausių laisvalaikio formų. Keliauti norėtųsi daugiau, bet tokios kelionės, kurios patinka man, nuolatos ir reikšmingai brangsta. Norint išsinuomoti tinkamą šunkeliais važiuoti mašiną, dabar yra dukart brangiau nei prieš 10 metų. Be to, tos mašinos pasidarė truputį „š“, nes anksčiau visureigis buvo klasikinis, geromis guminėmis padangomis, o dabar turi didžiulius ratlankius ir ruoželį gumos. Daugėja tokių keliautojų, kaip aš, todėl ir kainos didesnės.
Kur ketinate artimiausiu metu vykti?
Šiemet su žmona nuosava mašina keliavome į Islandiją. Teko keltis su dvejais keltais, kelionės viso labo beliko 7 dienos, bet man užteko. Mano svajonių regionas – Pietų Amerika, bet kol kas tai kelionei neturiu laiko, nes kai pas mus vasara – pas juos žiema.
Kurios aplankytos šalys jus labiausiai pakerėjo?
Su Šiaurės Amerika gamtos grožiu nelabai kas galėtų konkuruoti, tuose kraštuose yra įspūdingiausia. Daugeliui Amerika asocijuojasi su miestų gyvenimu, Las Vegasu ir Niujorku, bet mažai atsiliepimų yra apie jos gamtos stebuklus. Šiaurės Amerikoje yra fantastiški nacionaliniai parkai, labai gerai sutvarkyta infrastruktūra – keliauti saugu ir patogu. Labai koncentruota ir graži gamta yra Naujojoje Zelandijoje, bet atskiri gamtos stebuklai – ledynai, kriokliai, tarpekliai – yra įspūdingiausi Šiaurės Amerikoje.
