Užėjus į „Pho Viet“ vidų, aplinka čia kelia pasitikėjimą ir priverčia tikėti, kad pavyks pajusti tikrą Vietnamo skonį. Matyti, kad tiek virtuvėje, tiek už baro dirba patys vietnamiečiai, pakabinta meniu lenta atrodo visai kaip Azijos gatvelėse – lietuvio akiai neįprasta, tačiau išduodanti, kad svarbiausias dėmesys skiriamas maistui, o ne dizainui.
Priėję prie baro užsisakyti liksite dar ir nustebę – jei su restorano šeimininke, 26-erių Vu Thi Thanh, imsite kalbėti angliškai, ji greitai jus sustabdys, pasisveikins lietuviškai ir pasiūlys kalbėti vietine kalba. Nuo 2003 metų čia gyvenanti moteris ją moka puikiai. Kaip čia atsidūrė, kaip prieš kelerius metus iš pačio Vietnamo parsivežė feisbuke rastą vyrą Hoaną ir kodėl lietuviams Lietuvoje visgi niekada nepavyks patirti tikrojo vietnamietiško skonio ji sutiko papasakoti 15min URBAN komandai.
Kas ta Lietuva?
Prieš daugiau nei 20 metų, norėdamas savo šeimai suteikti geresnį gyvenimą, Vu Thi Thanh tėvas nusprendė išvykti iš Vietnamo. Palikęs žmoną ir dukrą jis be jokio plano patraukė link Vakarų.
„Tuo metu Vietname visiškai nebuvo darbo, mes gyvenome gana skurdžiai. Tėtis užsiėmė ūkininkavimu, dirbdavo nuo ryto iki vakaro, todėl aš jo beveik nematydavau, augau su seneliais. Galiausiai darbo nebeliko ir mums nebeužteko pinigų pragyvenimui. Kaip tik tuo metu tėčio brolis dėl tų pačių priežasčių išvyko į Rusiją ir pamatė, kad ten galima gerai užsidirbti. Tą patį nutarė padaryti ir mano tėvas“, – URBAN pasakojo Vu Thi Thanh.
Jokia paslaptis, kad retas azijietis žino, kas toji Lietuva ir kur ji randasi, – to nežinojo ir čia keliaudamas Vu Thi Thanh tėvas. Iš pradžių jis apsigyveno ir dirbo fabrike Maskvoje, tuomet – Minske, tačiau galiausiai įsikūrė Lietuvoje. Kaip mergina sako, čia jam ir jo broliui labiausiai patiko.
„Tėčiui įsitvirtinus, po kelerių metų paskui jį nusekė ir mama, o aš likau gyventi su seneliais. Mama net minties neturėjo manęs kartu pasiimti į Lietuvą, manė, kad užsidirbę pinigų grįš į tėvynę. Tačiau kadangi jiems čia ėmė gerai sektis, po šešerių metų atsivežė ir mane“, – prisimena ji.
Tuo metu Vu Thi Thanh buvo vos 11 metų, ji nemokėjo jokios užsienio kalbos – tik vietnamiečių. Todėl persikrausčiusi į Lietuvą ji patyrė ne tik kultūrinį šoką, bet dar ir mokykloje negalėjo su niekuo susikalbėti.
„Nors turėjau eiti į šeštą klasę, mane perkėlė atgal į ketvirtą, nes visiškai nemokėjau kalbos. Pradžia buvo labai sunki – įsivaizduokite, neturėdama vertėjos, atėjusi į mokyklą aš tiesiog sėdėdavau, klausydavau ir bandydavau suprasti, ką koks žodis reiškia. Po mokyklos papildomai eidavau į lietuvių, anglų, rusų pamokas, bet lygiai taip pat negalėjau susikalbėti su mokytoja“, – prisipažįsta ji.
Vu Thi Thanh sako, kad jai prireikė 2–3 metų, kol ji išmoko lietuvių kalbą ir pagaliau sugebėjo susišnekėti su bendraklasiais. O tai reiškia, kad visus tuos metus ji visiškai neturėjo draugų ir jautėsi labai vieniša. „Tai tapo motyvacija dar greičiau išmokti kalbą ir pagaliau susipažinti su vaikais“, – šypsosi ji.
Meilę surado feisbuke
Vu Thi Thanh pripažįsta, kad galvodama apie šeimą savęs su lietuviu ar kitos tautybės vyru visai neįsivaizdavo. „Esu ištikima savo tautai, – juokauja ji. – Padraugauti gal ir būčiau galėjusi, bet tuoktis tikrai ne.“
Vieną tokių, su kuriuo galėtų kurti šeimą, ji sutiko tiesiog feisbuke. Kaip pati sako, jis buvo jos pirma ir vienintelė meilė.
„Pirmą kartą per feisbuką man Hoanas parašė beveik prieš 10 metų, tačiau aš jam iškart pasakiau, kad dar negaliu įsipareigoti – noriu ir po šokius pasivaikščioti, be to, turiu koncentruotis į mokslus. Jis mane suprato ir nevaržė. Tačiau po poros metų baigusi mokyklą ir mums vis dar puikiai sutariant susiruošiau važiuoti į Vietnamą susipažinti su juo gyvai. Visgi tėvai manęs neišleido – liepė stoti į universitetą, padirbėti“, – prisimena moteris.
Žlugus galimybei vienas kitą pamatyti realybėje, jųdviejų draugystė nutrūko. Tačiau tik trumpam – po kelių mėnesių jie vėl ėmė bendrauti, o išlaukus ketverius metus, 2016-aisiais, Vu Thi Thanh baigė universitetą ir pagaliau gavo progą netrukdoma nuvykti pas mylimąjį.
„Tėvams pasakiau, kad tiek metų jiems visur padėjau, mokiausi ir dariau tai, ko jie manęs prašė. Tačiau dabar prasideda mano gyvenimas, kurį noriu kurti pati. Tėvai nebeprieštaravo mano kelionei, kurioje sulaukiau pasiūlymo tapti Hoano mergina“, – šypsosi ji.
Vu Thi Thanh juokiasi, kad per 7-erius virtualaus bendravimo metus jiedu nenuėjo į nė vieną tikrą pasimatymą, ji nesulaukė gėlių ar staigmenų, ko draugystės pradžioje ypač tikisi merginos. Tačiau vietnamietė tikina nesijaučianti kažką praradusi – nei jos vyras, nei ji nėra romantikai, įsimylėti savo būsimą vyrą pakako ir pasimatymų per „Skype“.
Praėjus metams po pirmo jų tikro susitikimo Vu Thi Thanh į Vietnamą grįžo… jau vestuvėms. Tiesa, pats Hoanas į Lietuvą atsikraustė praėjus tik dar vieniems metams. Tačiau, pasak moters, tai įvyko palyginus labai greitai, nes paprastai dokumentų tvarkymas užtrunka kur kas ilgiau. Tačiau jiems padėjo tai, kad Vu Thi Thanh jau laukėsi sūnaus ir turėjo Lietuvos pilietybę. Pastarąją ji gavo po 10 metų gyvenimo Lietuvoje – išlaikiusi egzaminą kelioms minutėms buvo susitikusi pokalbiui ir su pačia prezidente Dalia Grybauskaite, kuri klausė, ar Vu Thi Thanh mėgsta cepelinus.
„Man patinka visas lietuviškas maistas – ir cepelinai, ir šaltibarščiai. Tik pati negaminu jų, bet beveik kiekvieną sekmadienį, kai mums būna laisvadienis, prašau, kad mama padarytų“, – juokiasi ji.
Vyrui reikėjo tik vizos?
Vu Thi Thanh ir pati neslepia, kad tokios nuotakos kaip ji – turinčios europietišką pilietybę, galinčios laisvai keliauti – yra geidžiamos Azijoje. Pasak jos, daugelis vietnamiečių svajoja apie gyvenimą Vakaruose. Todėl prieš vestuves teko išgirsti ne vieną komentarą apie Hoano meilės tikrumą.
„Manęs draugai yra klausę, ar galėčiau padėti sutvarkyti dokumentus, kad jie irgi galėtų atsikraustyti į Europą. Net kai ruošiausi vestuvėms, visas mano kaimas Vietname šnekėjo, kad Hoanui labai pasisekė, jog turės žmoną europietę“, – prisimena Vu Thi Thanh.
Tačiau Vu Thi Thanh sako tokių kalbų neklausiusi, nes tvirtai tiki savo vyro jausmais. „Juk jis su manim tuo metu buvo jau 7-erius metus, tiek laiko negalėtų vaidinti“, – juokiasi ji.
Todėl ilgai nelaukdami, norėdami pagaliau gyventi kartu, jie atšoko tikras vietnamietiškas vestuves. Puota truko dvi dienas – pirmąją dieną ceremonija, o antrąją dieną, kaip pati sako, didžiulis vakarėlis. „Viskas vyko vyro namuose. Susigrūdę, bet sutilpo net 200 svečių“, – juokiasi Vu Thi Thanh.
Tikro vietnamietiško skonio lietuviai Lietuvoje nepajus
Nors pati Vu Thi Thanh gaminti nemėgsta, prieš du mėnesius sostinės J.Basanavičiaus gatvėje kartu su vyru ji atidarė vietnamietišką šeimos restoranėlį. Čia prie puodų sukasi Hoanas ir pusbrolis, pati moteris į virtuvę kojos nekelia.
„Iš pradžių tėtis pasiūlė pabandyti su jais kartu prekiauti „Gariūnuose“. Metus padirbome, bet mums tai labai nepatiko – aš buvau ką tik pagimdžiusi, vyras dirbo vienas, o jis nemokėjo nei lietuvių, nei rusų kalbų. Kaip tik tuo metu tėtis rado J.Basanavičiaus gatvėje esančių patalpų skelbimą – mintį apie šeimos restoraną jis turėjo jau trejus metus, bet tam nerado tinkamos vietos. O čia kaip tyčia pačiu laiku viskas pasimaišė mūsų kelyje“, – pasakoja ji.
Vietname Vu Thi Thanh vyras kulinarija neužsiėmė – buvo futbolininkas. Tačiau dabar tiek namuose, tiek restorane prie maisto ruošos sukasi jis.
„Tiesą sakant, Lietuvoje niekada nebus įmanoma pajusti tikro vietnamietiško skonio. Čia nėra tų tikrųjų ingredientų, kuriuos į patiekalus deda Vietname. Tačiau mes stengiamės, kad skonis būtų kuo arčiau tikrojo“, – šypsosi restorano šeimininkė.
Svečių priėmimu restorane besirūpinanti Vu Thi Thanh sako, kad jai vis dar juoką kelia situacijos, kai atėję klientai su ja pradeda kalbėti angliškai. O jai pasiūlius kalbėti lietuviškai visi nustemba.
„Nei diskriminacijos, nei komentarų dėl to, kad esu vietnamietė, per visus metus nesu nė karto sulaukusi. Tačiau tėvai kartais mato piktus žvilgsnius ir girdi kalbas, jog neva tai, ką jie parduoda, yra kiniški, nekokybiški daiktai. Bet tokia jau ta konkurencija“, – šypsosi ji.
Užsukusiems į jos restoraną ir norintiems pajusti, kas yra vietnamietiška virtuvė, Vu Thi Thanh siūlo būtinai paragauti pho sriubą, keptus ryžius, stiklinius makaronus, „spring rolls“ ir „summer rolls“ suktinukus.
Vis dar nesijaučia kaip namuose
Pasak Vu Thi Thanh, Vietname šiuo metu ekonominė padėtis jau yra kur kas geresnė, todėl oriai su šeima galėtų gyventi ir ten. „Ten ypač trūksta anglų, rusų kalbos mokytojų. Tikrai be darbo nesėdėčiau“, – juokiasi ji.
Vienas iš didžiausių Lietuvos minusų jai vis dar yra klimatas. Vu Thi Thanh niekaip negali priprasti prie sniego, ilgisi Azijos šilumos. „Labiausiai man trūksta Vietnamo karščio, kai būna 40 laipsnių. Nemeluoju – tokia šiluma gali tikrai patikti“, – juokiasi moteris.
Vu Thi Thanh pripažįsta, kad nors ir gyvendama Lietuvoje skaičiuoja beveik 17 metų, čia dar nesijaučia kaip tikruose namuose.
„Tiesą sakant, grįžus į Vietnamą užplūsta visai kitokie jausmai. Todėl gal kada nors ir grįšime į tėvynę, bet mano tėvai to daryti nežada – mirus seneliams jie neturi dėl ko grįžti“, – URBAN pasakojo Vu Thi Thanh.
