Šiomis dienomis Vygaudas ir Loreta Ušackai mini savo draugystės 30-metį. Apie kelis dešimtmečius trunkančią meilės istoriją – iš V.Ušacko lūpų.
– Jūsų su žmona keliai susikirto prieš 30 metų. Kokia buvo ta pažintis?
– Pažintis buvo netikėta. Kaip dažnai gyvenime būna, kad netikėta kartais tampa amžina, taip ir mūsų santuoka – amžina. O susipažinome mes „Atgimimo“ laikraščio redakcijoje. Tai buvo Sąjūdžio leidinys, kurio redaktorius buvo Rimvydas Valatka, o Loreta ten dirbo sekretore. Aš ten vis ateidavau kaip jaunas sąjūdietis, nešdavau straipsnius. Tačiau kai vieną kartą straipsnį atnešiau, ji įkrito man į akį ir nebegalėjau iškrapštyti iš tos akies iki šiol (juokiasi). Pradėjome daugiau vienas kitam rašyti ir taip susibendravome, kad tuos 30 metų ir gyvename.
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Na, matyt, kad taip. Kai dabar abu prisimenam, tai sakom, kad vienas kitam įkritom smarkiai į akis (juokiasi).
– Ar nuo pat pradžių jūsų santykiai klostėsi idiliškai?
– Žinot, mano gyvenimas buvo diplomato. O kai mokiausi Norvegijoje ir Danijoje, atsirado ir atstumas. Bet jau po metų – santuoka. Kai grįžau iš mokslų, netrukus gimė du vaikai – pirmiau sūnus Raimundas, o vėliau dukra Paula. Su Loreta apkeliavom nuo Briuselio iki Vašingtono, Londono bei Maskvos. Pakeitėm gal 19 butų ir namų per 30 metų būdami kartu. Na, ir supratom, kaip naudinga kartais atsisakyti nereikalingų daiktų ir pasidalyti su labdaros fondais.
– Šiais laikais įprasta daug metų gyventi nesusituokus, o jūs susituokėte praėjus vos metams nuo pažinties. Ar tuo metu buvote tokie tikri dėl savo santykių, kad nenorėjote ilgiau laukti?
– Matot, tais laikais viskas buvo kitaip negu dabar. Šiandien mane jaunesni kolegos pasveikindami sako, kad 30 metų – gi čia visas gyvenimas. Tai palinkėjau, kad ir jaunoji karta suprastų, koks tai malonumas, džiaugsmas, taip pat ir atsakomybė kurti šeimą. Mano senelis sakydavo, kad šeimos stiprumas yra visuomenės, bendruomenės ir valstybės tvarus pagrindas. Todėl mes susitelkėme ir supratom, kad galime kitaip. Ir tuo labai džiaugiamės, nes tai buvo nuotykis, kuris iki šiol man ir mano žmonai Loretai buvo pats laimingiausias bei atsakingiausias.
– Socialiniuose tinkluose pasidalijęs savo ir žmonos nuotrauka palikote prierašą: „Mes tik 30 metų kartu“. Ar tie 30 prabėgo taip greitai?
– Na, dabar žiūrint tai gal per greitai (juokiasi). Ne tai, kad „sustok, akimirka žavinga!“, bet sakau – buvau kaip šaltu vandeniu apipiltas, kai jauni kolegos pasakė, kad 30 metų – tai visas gyvenimas. O dabar atsakau – galbūt labai greitai. Ta kelionė buvo ir yra kupina įvairiausių spalvų, nuostabių momentų. O kai gali sau ir pasauliui padovanoti sūnų Raimundą ir dukrą Paulą – čia yra didžiausia, kuo mes galime didžiuotis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dalia Ibelhauptaitė su vyru švenčia karantinines vestuvių metines: „Laimė slypi tikrai ne daiktuose“
TAIP PAT SKAITYKITE: Nijolė Pareigytė su vyru Rimvydu atšventė 7-ąsias vestuvių metines: „Šį princą man išbūrė iš tirščių“
– 30 metų iš tiesų daug žinant dabartinę Lietuvos porų situaciją, kai kurie santuokoje neišbūna net kelerių metų. Ar jūs turite sėkmingos santuokos receptą?
– Viskas labai daug priklauso nuo šeimos. Ir mano tėvelio šeimoje, ir Loretos tėvelių šeimoje buvo šeimyninės vertybės, abipusė pagarba, gebėjimas vienas kitą išklausyti, išgirsti. Gebėjimas išgirsti ir priimti kompromisą yra dalykai, kurie reikalingi įvairių žmonių bendravime. Nesvarbu, ar tai būtų darbas, ar mokslai. Galvoju, kad būtent šeimoje sėkmingos santuokos recepto pamatas yra branda. Turiu omeny, jog šeima yra be galo didelė laimė, tačiau ir be galo didelė atsakomybė, nes tu kuri pamatus, šeimyninę grandį kartu su žmona, savo vyru ar savo vaikais. Įsipareigoji jų auklėjimui, jų išauginimui, pastatymui ant kojų. Todėl iš tikrųjų linkėčiau neskubinti akimirkos, o ją branginti, ką mes ir darome. O antra – turi būti pagarba, gebėjimas išgirsti, priimti kompromisus ir rasti šeimos darnią bei tvarią raidą.
– Bet per tuos 30 metų buvo visko? Ar buvo rimtesnių krizių?
– Kaip sakoma, nėra namų be dūmų, tai, aišku, buvo visko. Ir tas atstumas, kai aš dirbau Afganistane. Na, labiau žmonai su vaikais buvo sunku, nes jie laiką leido Lietuvoje ir kadangi pagal mano kontraktą tai buvo karo zona, šeimos nariai jaudinosi, nes negalėjo atvažiuoti, o grįžti į Lietuvą buvo galima tik kas du mėnesius. Bet tokiais atvejais reikia jausti bendrumą, suvokti atsakomybę, įsipareigojimą ir tuos dūmus pašalinti, kai jie atsiranda. O šiaip tikrai labai džiaugiuosi, kad turiu mūsų šeimos neužšąlantį uostą, žmoną, vaikų mamą Loretą. Ir tikrai manau, kad tai buvo geriausias sprendimas, kurį padariau savo gyvenime.
– Taigi, meilė stipriai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Be abejonės. Meilė yra toks dalykas – ji yra su tavimi, tave lydi, guodžia, apgina, palaiko. Man tikrai gaila tų žmonių, kurie to jausmo nepatyrė.
– Turite du jau suaugusius vaikus. Ar jau pasvajojate apie anūkus, o gal dar nenorite būti seneliais?
– Labai noriu, laukiu (juokiasi). Dukra jau ištekėjusi už Jono, jie gyvena Amerikoje, prie Los Andželo. O Raimundas dėl koronaviruso su Skaiste vestuves nukėlė į rugsėjo 10 d. Tai va, po to ir lauksim, kas iš jų bus pirmesnis. Bet kai nueinam prie jūros, pamatom, kai mūsų bendraamžiai su anūkais žaidžia, platina naujas nuotraukas, tai šiek tiek pavydu pasidaro. Vaikai irgi žino, kaip mes džiaugsimės, kai išvysim anūkus.
– Kaip ketinate paminėti šią gražią 30-mečio sukaktį?
– Rytą pradėjom gražia gėlių puokšte, o vakare su žmona eisim į restoraną. Mes dabar esame Kipre, tai pavakarieniausime gražiame žuvies restorane prie Viduržemio jūros.
– O ko palinkėtumėte sau ir žmonai šia proga?
– Aš jai pasakysiu vakare, kai mes susitiksim. Nenoriu, kad 15min pasakytų (juokiasi).
