Taip jau nutiko, kad erotiškame amplua V.Rumšas per praėjusią savaitę atsidūrė net du kartus. Vieną dieną jis pristatė erotinį filmą, kitą – garsųjį E.L.James romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Pristatinėdamas pastarąjį, aktorius užsiminė, kad jį skaitė dar tuomet, kai šalies knygynų lentynose jo nė kvapo nebuvo.
„Tai yra pirma knyga, kurioje viskas piešiama tikromis spalvomis, naudojama itin patraukli leksika. Aprašyta viskas taip, kaip ir būna normalaus žmogaus gyvenime. Žinoma, nuspalvinant viską šiokiu tokiu sadomazochistiniu atspalviu. Kodėl jos reikia bijoti?“ – retoriškai klausė aktorius portalui Žmonės.lt pasiteiravus, ar jis skaitė šią knygą.
Vytautas patikino, jog nepaisant knygos puslapiuose tvyrančio erotikos ir grožinei literatūrai būdingo rašymo stiliaus, ji galėtų būti naudojame net kaip porų santykių sustiprinimo šaltinis. Juk visuomet pravartu išmokti ką nors naujo.
„Turbūt knyga yra naudinga ir moterims, ir patims vyrams, žinantiems vos vieną misionieriaus pozą ir manantiems, kad tai yra didžiulis pasiekimas jų gyvenime, – juokavo aktorius. – Ten tiesiog aprašomas gyvenimas, toks, koks jis yra, su tais žodžiais, kurie jame egzistuoja. Juk ne tarybiniai laikai, kur neegzistavo seksas, o vaikus atnešdavo gandras. Manau, kad jei žmonės pripažintų ir patys nebijotų savo aistros – nuo to visiems būtų geriau“.
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Vytautas Rumšas |
Vytautas pabrėžė, kad, jo nuomone, didžiausia nesąmonė gyvenime yra slopinti savo poreikius, ypač jei jie nėra tokie, kuriuos diktuoja aplinkinių normos. „Nėra nieko nuobodžiau, nei būti tokiu, kaip visi“, – it kirviu nukirto jis.
Pasiteiravus, ar jis nesijaučia nesmagiai prieš kameras (pavyzdžiui, filme „Tyli naktis“ – aut.past.) vaidindamas erotiškas, o kartais net itin provokatyvias scenas, aktorius atkirto, jog toks gi jo darbas.
„Aišku, aš galiu to darbo atsisakyti, tai nėra problema. Kalbant apie filmą, sprendžiant iš mano pozicijos, tai man nebuvo sudėtinga. Gal aš tiesiog suvokiau savo scenos esmę tik tuomet, kai pamačiau ją ekrane. Pamenu, pagalvojau: „O! Dabar tai komentatoriams bus džiaugsmo“. Bet tikriausiai sudėtingiausia čia buvo Valdai“, – mintis dėstė jis ir pridūrė, kad jau pats laikas pripažinti, kas ir kokie mes esame, tuomet liausis ir pašaipos, ir problemos, ir nejaukumas pamačius itin atvirą sceną kino teatre.
