„Žinot, kur yra „Ridikai“?“ – klausia telefonu. Apie kokias daržoves jis paisto? Gal čia koks kaimas? Ogi ne – neseniai atrasta ir dėl skanaus maisto pamėgta kavinė Klaipėdos pakraštyje. Prie niekuo neišsiskiriančio namuko – krūva automobilių, o prie lauko stalelio su įspūdingo dydžio stikline obuolių sulčių jau sėdi anksčiau atvažiavęs (o stebukle, su tautos įžymybėmis taip nenutinka!) JIS. Lėtai nusiima juodus akinius ir nemirksėdamas bei švelniai šypsodamasis laukia klausimų.
Galite pasakyti, kad dabar – geriausias jūsų laikas: vaikai jau suaugę, karjera padaryta, esate vis dar gražus...
...ir jaunas – nedrįsote pasakyti.
Ir ne vienišas, ir turtingas turbūt. Nes gerai mokamas.
Ką reiškia „gerai mokamas“? Niekas nieko už dyką neduoda.
Betgi pavydžiam statistiniam lietuviui, manau, keliate susierzinimą, nes daugelis mano, kad žiauriai lengvai tuos pinigus pasiimate.
Nieko nuostabaus. Lietuvoje juk taip priimta – jei tave rodo per teliką, tai jau tikrai esi turtingas.
O ką – ne?
Čia juk ne Holivudas, kur nusifilmavęs poroje gerų filmų gali daugiau nieko gyvenime neveikti. Čia reikia nuolat veikti! Ir daug! Aš nesakau, kad pinigai manęs nejaudina. Jie mane ramina. Jie suteikia daug laisvės. Tačiau negali atsipalaiduoti neskaičiavęs, kiek bankui paskolos atiduosi, kartais pasižiūri į pajamas ir išlaidas, o pajamų gauni mažiau, nei tikėjaisi, ir skaičiuoji iš naujo… Būtų gerai apie tai negalvoti, bet tenka.
Bet prieš kokius 25 metus apie tokį neblogą dabartinį gyvenimą galėjote tik pasvajoti. Buvote toks, kaip visi pradedantys aktoriai...
Patikslinsiu – prieš 33 metus.
Ko dabar jums trūksta iš to prarasto laiko?
Tada visi buvome lygūs. Nebuvo jokios konkurencijos, niekas negrieždavo dantimis, kad kažkam kažką davė, o jam – ne. Visi gaudavome po 100 rublių atlyginimo. Nebuvo nei tiek televizijų, nei radijo stočių. Mūsų kursas nuėjo dirbti į Rusų dramos teatrą. Apvažinėjome visą buvusią Sovietų Sąjungą: Moldovoje trešnės, vynas, Gruzijoje – aviena... Nė vienas skausmingai negalvojome apie pinigus. Tokia tad karta buvome. Ir kiekviena karta turi teisę išsikovoti vietą po saule. Išsikovojai – turi, neišsikovojai – neturi.
Tą vietą reikia dar ir budriai saugoti... Nes juk esate kartą pasakęs, kad gali išaušti toks rytas, kai niekam jūsų nebereikės.
Aš taip sakiau? Na, savo tonusą reikia nuolat palaikyti, nes jei sustosi, tikrai gali taip atsitikti.
Buvote kada nors nuniręs į nepaguodžiamą liūdesį, toks visas savimi nepatenkintas?
Dabar esu savimi nepatenkintas.
Nors turite viską, apie ką svajoja lietuvis.
Jis mato tą viršutinį torto sluoksnį, kuris vadinasi kremu. Na, gal dar šiek tiek biskvito.
O jo apačioje skaldyti riešutai su akmenėliais dantims išsilaužti?
Būtent. Nežinau, ar aš turiu viską, ko noriu. Turbūt ne.
Privatumo tikrai neturite.
Turiu. Tik neik ten, kur būsi matomas, ir ramiai gyvensi.
Todėl ir sėdim „Ridikuose“, o ne Palangos Basanavičiaus gatvės kavinėje.
Seniai nebuvau toje „mišrainėje“ ir nebūsiu. Pernai vėlų vakarą pabandžiau Palangoje nueiti į parduotuvę – tai suprantate, kuo baigėsi: visi norėjo su manimi nusifotografuoti kaip su beždžione prie tilto. Tad geriau važiuoti ilsėtis kur nors kitur.
Į Maldyvus, pavyzdžiui.
Nebūtinai – štai Latvijos pajūryje buvom. Ir ką gi – staiga prieina fotografai iš kažkokių žurnalų ir sako: „Jūs tik nesislėpkit, mes dabar nefotografuosim.“ Aš laikausi tokios nuostatos: nedaryk nieko blogo ir viskas bus gerai. Arba: elkis taip, lyg kas tave nuolat filmuotų. Ilsintis man patinka NIEKO nedaryti. Pasiimi knygą, perskaitai 20 puslapių, ji nusibosta arba užkabina, paguli prie baseino... Man jūra nėra labai reikalinga.
Kaip nors palaikote savo fizinę formą?
Esu tinginys. Aha, kaip katinas Garfildas. Man pavalgyt svarbiau, negu pasportuot. Nors kiekvieną kartą pavalgęs graužiuosi: „Dieve Dieve, nereikėjo TIEK! Nuo pirmadienio susiimsiu.“ Ar valgau sveikai? Ne. Aš valgau skaniai! Ir esu išrankesnis nei anksčiau. Prieš n metų sakydavome: „Mergaite, atneškite mums du antrus ir butelį degtinės.“ Koks gi skirtumas, kas tas antras? Dabar štai reikia kokios nors ypatingos žuvies su padažu ar vintažinio vyno. Namie dažniau gamina Ieva. Nepaprastai skaniai. Nesuprantu tų moterų, kurios dejuoja, kad nemoka net kiaušinienės išsikept. Užrakink ją, užmūryk, palik kiaušinių, sviesto – išmoks.
Sūnus Gytis yra pasakęs, kad jam jūs – geriausias draugas. Ar taip pasakytų ir dukra Judrė?
Net nežinau. Mes bendraujam, ji turi savo pasaulį, studijuoja tokią retą specialybę – archeologiją. Jai visada buvo įdomiau tai, kas virš žemės ar po žeme, o ne žemėje. Mokosi Šefildo universitete, dabar jai praktika, mėgino atkasti kažkokią viduramžių ligoninę, bet jos nerado.
Nebandėte daryti įtakos vaikams renkantis profesiją, nemokėte, kad medicina ar ekonomika – patikimiau?
Nebandžiau. Nes į mano gyvenimą kadaise buvo šiek tiek per daug kišamasi, stengiamasi įpiršti tai, kas man buvo neįdomu.
Geras tėtukas esat.
O Jėzau, ne tas žodis!
Palyginate vaikus su savimi ir turbūt pagalvojate, kad buvote labiau velnių priėdęs.
Paauglystėje mes visi durni. Kai kas sudurniuoja ir kelyje į senatvę – pirštais nerodysim. Bet aš nė dėl vieno savo gyvenime atlikto veiksmo nesigailiu. Garsiai sakau tai jums. Ir išdidžiai!
Esat patyręs įkyrų moterų dėmesį? Dabar gal jau visos žino, kad turite mylimą moterį Ievą, bet gal vis vien mirkteli?
Buvo kadaise tokia fanatiška moteriškė, kuri spektakliuose nuolat sėdėdavo pirmoje eilėje ir atkakliai nešdavo gėlių. O dabar... Gal nevaikštau į tas vietas, kur jos ten merkia akis ir pinkles pina? Štai sėdžiu, pavyzdžiui, čia ir, kaip mokė K. Stanislavskis, susikoncentruoju į mažąjį dėmesio ratą: šis staliukas ir nieko daugiau. Nieko nepastebiu.
Metams bėgant keitėsi požiūris į moteris?
Dabar turiu protingą, jauną ir gražią. Ir šito man užtenka.
Įsivaizduojate save su jaunikio kostiumu, peteliške po kaklu, žingsniuojantį į Santuokų rūmus, o paskui švenčiantį storas dideles lietuviškas vestuves?
Vaizduotę turiu gerą – viską galiu įsivaizduoti. Taip tikrai nešvęsčiau, bet dėl paties santuokos fakto galiu pasakyti, kad niekada nesakau „niekada“. Nes aplinkui pilna tų, kurie kartoja, kad šito ar ano niekada gyvenime nedarys, o padaro trigubai daugiau. Nes juk žmogus gyveni ir nesimokai. Parodykit man tą, kuris iš savo klaidų pasimokė.
Lietuvoje tik keli žmonės gali kokybiškai dirbti tiesioginiame eteryje. Daug streso, įtampos ar jau nebe?
Tiesioginis eteris turi vieną didelį privalumą – filmavimas nesitęsia 8 valandas, tad stresas greitai praeina. Girdėjau, kaip kiti yra sakę, kad po jo numeta kelis kilogramus.
Nesisvėriau. Žinote, kokia didžiausia laimė slypi mano profesijoje? Viskas greitai pasibaigia. Spektaklis – koks puikus bebūtų ir jis, ir tavo vaidmuo. Tiesioginis eteris. Tada būna labai gera – sėdi ir penkiolika minučių išgyveni palaimą, kad viskas jau baigėsi. Laukiu ne pradžios, o pabaigos. Neigiamas emocijas stengiuosi praleisti pro pirštus – kad išbyrėtų kaip smėlis. Nelaikyk š... galvoj, ištrink tą diskelį. Daryk tai, ką manai, jog sugebi, ir tiek. Aš nesuprantu tokių dalykų, kai prieina žmogus ir entuziastingu balsu klausia: „O tu matei reitingus? Aplenkėm tą, aplenkėm aną.“
Nesuprantu to televizijų karo. Ir tai mane nervina. Būtinai reikia konfliktų, skandalų, vertimosi per galvą.
Nesuprantu to televizijų karo. Ir tai mane nervina. Būtinai reikia konfliktų, skandalų, vertimosi per galvą. Ir kai tu sėdi komisijoje, o tau atveda vertinti žmogų, kuris laiko save žvaigžde, nors nemoka nieko; kai iškart jam užriktum: „Von!“, bet turi kažkaip jį vertinti, kalbėti diplomatiškai, kad nori, jog jis pasirodytų kitame etape... Nenoriu aš į jį žiūrėti. Nes žinau, kad pasirodys dar blogiau. Bet tokios žaidimo taisyklės – negaliu nieko kaltinti: iš televizijos aš duoną valgau ir iš to šulinio vandenį geriu. Nors... Kartais atrodo, kad galiu išsikasti ir kitą šulinį.
Kai kokiame nors projekte būnate vedėjas ar teisėjas, žmonės jūsų bijo, nes nežino, ko tikėtis. Net iš akių kartais negali atspėti, ką pasakysit.
Aš kaip čiukčia – dainuoju tai, ką matau.
Vieną kartą jūsų akyse pastebėjau ašaras ir vos iš koto neišvirtau.
Mane gi viskas jaudina – esu labai jautrus. Ir sentimentalus.
Tik niekam to nerodote.
Nes niekam tai neįdomu.
Kaip sakoma, „save the drama for your mama“. Kam pasiguodžiate? Draugams? Ievai?
Kam Ievai apkraut smegenis? Nors ji kai kada ir prasitaria, kad nieko nesipasakoju. O aš manau, kad kartais geriau patylėt. Draugai... Na, nežinau. Trečią nakties niekam negaliu paskambinti. Tas etapas jau baigėsi. Dabar taip nedaroma. Turbūt. Neturiu ir gerų bičiulių aktorių – susitinkame, pasilabiname, persimetame budinčiomis frazėmis ir viskas.
Tai ką darote tą trečią nakties, kai nesimiega?
Galima išgerti migdomųjų. Arba raminamųjų. Arba šiaip išgert. Arba gerą filmą pasižiūrėt.
Turite neįgyvendintų svajonių?
Su kūryba tai nesusiję. Pamenu frazę iš M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. Meistras sako: „Vaikystėje aš norėjau apvažiuoti visą Žemės rutulį, bet, matyt, to neduota.“ Ir aš dar tebenoriu. O jei neduota – apsiriboju šiaip kelionėmis. Jei turėčiau labai daug pinigų, čia nesėdėčiau. Nusipirkčiau butą šen, butą ten, namelį prie šiltos jūros. Sėdėčiau sau po palme. Nors, ką gali žinot, – gal greitai nusibostų? Žmogus toks sutvėrimas – arba jam nereikia nieko, arba jam reikia visko.
Esate brandus, susivaldantis žmogus?
Pastaruosius 10 metų. Anksčiau vairuodamas rėkdavau: „Ožy tu, debile tu, b...y, kur važiuoji!!? Boba, durne, telefoną mesk iš rankos!!?“ Paskui supratau, kad veltui ardausi, – juk niekas manęs negirdi. Puikiai suprantu žmones, kurie kalbasi su televizoriumi. Nes aš irgi tą darau. Oponuoju. Ypač žiūrėdamas laidas, kurios mane pasiutusiai nervina.
Ievą pakritikuojate? Kaip patyręs žmogus.
Man regis, ji pati protinga, imli, puikiai supranta, kas galima, kas ne. Todėl niekada jai neperšu savo nuomonės.
Jums kančia apsipirkti?
Nekenčiu ieškoti! Nors į vitrinas žvalgausi. Tik bėda, kad tai, kas krinta į akį, parduotuvėje būna brangiausia. Matyt, įgimtas geras skonis... Matuotis drabužius yra nenusakoma kančia. Kaip jūs, moterys, tai sugebate? Ir vos ne visą dieną. Aš suprakaituoju matavimosi kabinoje nejudėdamas ir išsenku kaip po sunkaus darbo.
Kaip bendraujate su žmogumi, kuris neturi humoro jausmo?
Neduok Dieve. Tai baisu. Bet baisiau, kai jis jo neturi, o mano, kad turi... Yra gera kinų patarlė: „Jeigu jis žino, kad žino, paklausyk jo. Jeigu jis žino, kad nežino, pamokyk jį. Jeigu jis nežino, kad žino, pažadink jį. Jeigu jis nežino, kad nežino, bėk nuo jo.“
