Neeilinio jubiliejaus proga Z.Kelmickaitė mintimis perbėgo per savo gyvenimą ir su portalu Žmonės.lt pasidalijo ryškiausiais savo prisiminimais.
– Atrasti laiko pokalbiui jums pavyko tikriausiai iš penkto karto: kiek bebandysi, Zita Kelmickaitė vis darbuose. Natūraliai kyla klausimas – kada ilsitės?
– Pasakysiu paprastai, visi pailsėsim, kai užkas! O dabar, kol gali, kol turi energijos, idėjų ir minčių, turi ką veikti, tai ir veik. Žodis „išeiginė“ – man išvis bjaurus.
– Kaip bebūtų, žmogus nėra robotas, o net ir robotą kartas nuo karto reikia pakrauti. Koks poilsis jums yra geriausias?
– Man geriausias poilsis, kai esu viena. Nesvarbu kur ir nesvarbu ką veikti, svarbu žmogui pabūti vienam, tada persikraunam ir atsistato visos mūsų jėgos. Jei šalia manęs yra žmogus, aš jam turiu skirti dėmesį, bendrauti. Negaliu juk sedėti ir bambėti, kokia aš pavargus. Todėl dažniausiai ir į keliones pailsėti traukiu su tokia kompanija – tik su savimi.
– Šiemet pasitinkate ypatingą šventę, paženklintą 70-uoju jubiliejumi. Kaip ją minėsite?
– Visus mano planus sugriovė toji „moteriškė korona“. Jau pusę metų prieš apsiskelbiau, kad savo 70-ąjį jubiliejų minėsiu su 70-ųjų tema. Turėjo skambėti to laikmečio diskotekų muzika, o stalas turėjo būti nukrautas normaliais patiekalais: baltom mišrainėm, farširuotom žuvim, raudonu „Vinegretu“... Bet viską suvalgė toji moteriškė korona ir nieko nebeliko!
Kadangi iškelti puotos nepavyks, planuoju tarp darbų padaryti pertraukėlę ir kolegas pavaišinti žemaitišku kastiniu su karštom bulvėm. Tai mano identiteto dalis, kurią ir švęsime. Žinoma, nelabai mes ten ir švęsime. Neduok Die, kas be kaukės su taure pamatys! (juokiasi)
– Ar tarp laidų filmavimų, montavimų ir kitų darbų buvo laiko apmąstyti ir prisijaukinti naują dviženklį skaičių?
– Viską matau paprastai: kai yra dešimt, tai tas vienetukas toks nuknebęs, o kai septyniasdešimt – skaičius septyni jau visas išsirietęs, kaip kirvukas. O kirvukas tokio amžiaus nėra labai smagu ir daug gero nežada. Tačiau tai yra ženklas, kad jau, gerbiamoji, daug darbų reikia pabaigti. Tai pabaigos darbai, kuriuos turi suskubti padaryti, kol dar esi šviesaus proto ir dar visai nenukvakai.
– Tai užuomina, kad jau galvojate kiek „pristabdyti arklius“ ir pasidžiaugti užsitarnautu poilsiu?
– Oi ne! Apie tai galima pradėti galvoti, tačiau kažin, ar kada ateis pas mane tas poilsio ir ramybės metas. O jei jau matysit, kad ateina – tai ruoškitės giesmėms. Kol galėsiu, tol eisiu!
– Per gyvenimą sukrovėte gausų veiklų, įvykdytų projektų, įgytų žinių kraitį. Ar yra ko dar nespėjote padaryti ir vis dar apie tai pasvajojate?
– Labai norėčiau išmokti laisvai šnekėti anglų kalba. Gebu susikalbėti, bet svajoju mokėti visus šios kalbos žodžius ir terminus, kad keliaudama po pasaulį galėčiau papasakoti apie mūsų kultūriškai turtingą Lietuvą.
Na, ir dar turiu vieną labai praktišką svajonę. Visą gyvenimą važinėju troleibusais, o kaip gerai būtų mokėti vairuoti ir turėti savo automobilį... Anksčiau nei automobilių buvo, nei pinigų, tad kažkaip pro mane tas laikas ir pravažiavo. Betgi niekada nevėlu! Vairuot laisvai išmokčiau, tik kad kas negęstantį automobilį padovanotų...
– Pagal zodiako ženklą esate svarstyklės. Gyvenime daug svarstot ar imat ir darot?
– Žinote, aš arti skorpiono. Turbūt todėl niekada gyvenime nebuvo, kad neapsispręsčiau ir nežinočiau, ko noriu. Visada žinau, imu ir darau.
– Tai akivaizdu – kuo beužsiimtumėte, atiduodate visą savo energiją. Kas yra jūsų vidinis varikliukas?
– Tik pozityvas. Būtent juo vedama matau žmones, dirbu su jais. Dažnai manęs klausia, kaip savo laidose randų tiek puikių žmonių. Jų pilna Lietuva! Tik ne visi tai pastebi, o aš juos matau kiekvieną sekundę. Net įeidama į prekybos centrą pastebiu personažus: Štai, kokia įdomi moteris! O, koks čiūdnas vyras! Oho, koks vaikas fainas!
Tik su pozityvumu žvelgdamas į aplinką galėsi keliauti pirmyn. To mane nuo mažens mokė mama.
– Prakalbus apie vaikystę... Kokie ryškiausi atsiminimai iš to laikmečio?
– Iš vaikystės visada atsimenu du dalykus. Ryškiausiai – mutoninius kailinius, kurių be galo nemėgau. Jie buvo tokie sunkūs ir stori... Su tokiais kaip meška galėjai gulėti pusnyje! Sovietiniais laikais pinigų nebuvo – turtingesnių vaikai rėdidavosi paltukais, o mus rengdavo mutoniniais kailiniais. Bjauresnio dalyko negalėjo būti... Nors galėjo – veltiniai batai. Jų išvis nekenčiau.
Ir dar labai ryškiai atsimenu, kai per pietus nenorėdavau eiti miegoti vadinamo pokaičio. Bet buvau nuo mažens gudri: kumštuku patrindavau akeles, kol įrausdavo, ir taip žiovaudama apsimesdavau, kad miegojau.
Matyt, nuo mažens norėjosi mažiau miego, daugiau veiksmo.
– O ką iki šiol nešiojatės atmintyje iš jaunystės laikų?
– Laiką muzikos akademijoje, didelį dėstytojų gerbimą ir... baigiamųjų egzaminų balius su jais! (šypsosi) Tą laiką prisimenu, kaip muzikos šventovę su šventaisiais, kurių šiais laikais jau nebeturime.
– Daug metų savo energiją atidavėte darbui televizijoje. Tikiu, kad tai davė išties daug, tačiau ką atėmė?
– Jei nenorėsi, tai niekas iš tavęs nieko ir neatims. Jeigu, ponia, nori daryti laidas, tai ir daryk, bet neverk, kad daug laiko praleidi filmuodama, montuodama. Tada atiduok montuotojui, kuris padarys taip, kaip jis mato. Bet aš taip negaliu. Tai mano žmogus ir noriu per ekraną jį parodyti taip, kaip aš mačiau. Todėl net ir dirbdama papildomus darbus niekada nesiskundžiu.
– Vertinant šių dienų aktualijas, matome, kad mūsų tauta anaiptol linkusi skųstis. Kaip manote, kodėl?
– Labai nerimauju dėl dabartinės mūsų visuomenės situacijos. Žiūriu ir galvoju: žmones, ar jūs pablūdot? Mes keliame širšalą visai ne ten kur reikia ir visai dėl niekų. Nei sovietmečio laikais, nei dabar važiuodama per gūdžiausius kaimus nemačiau tiek dejuojančių ir piktų žmonių, kiek dabar. Galvoju, kad tikriausiai taip yra todėl, kad šiai dienai išlepusio žmogaus norai nebesutampa su jo galimybėmis. Tikriausiai jau nebeturime nuovokos, ką išvis reiškia neturėti.
Gal pakeliavę po pasaulį išsipūtę ir pasipūtę žmogeliai suprastų, kad skųstis nėra ko, ir laimės pakanka vos iš ryžių saujelės.
– Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam lietuviui?
– Gyvenk pagal savo kišenę. Ir jei labai nori, visada gali pasistengti pasisiūti didelę kišenę iš geros medžiagos. Bet tam reikia daug dirbti, o ne dejuoti.
– Na, ir galiausiai – ko sau palinkėtumėte 70-ojo jubiliejaus proga?
– Kad tik neužpultų ligos ir neapleistų protas, o kai jis apleis – kad šalia turėčiau tikrų nuoširdžių draugų, kurie man tai pasakys.
