Vejos pjovimas priklauso nuo rūšies. Dekoratyviosios vejos pjaunamos paliekant maždaug 3,5 cm aukštį, paprastosios vejos – 4–5 cm aukštį, o didelių parkų ir nuošalesnių vietų žolę galima pjauti ir aukščiau. Intensyviausiai žolė auga pavasarį ir vasaros pradžioje. Tada ją pjauti reikia 1–2 kartus per savaitę. Vasarą, karštu ir sausu oru pjaunama rečiau, o per sausras geriau visai nepjauti, kad žolė nenudžiūtų.
Laistymas būtinas, ypač užsitęsus sausrai. Ne visos vejos žolės vienodai ištvermingos. Mažiausiai reiklios (aviniai, raudonieji ir nendriniai eraičinai) per sausras nudžiūsta, bet ne žūsta, o pereina į ramybės periodą. Palijus, jos atgyja ir ima augti vėl, bet nukenčia dekoratyvumas. Kad nesugadintumėte vejos grožio, laistykite, kai tik dirva išdžiūsta iki 10 cm gylio. Ir tai darykite reguliariai, į 1-ą kvadratinį metrą išliedami apie 20 l vandens.
Tręšimas ir kalkinimas. Kokia bebūtų dirva, žolėms nepakanka joje esančių maisto medžiagų. 2–3 kartus per sezoną (pavasarį ir vasarą) veją reikia tręšti azotinėmis trąšomis, o kartą (pavasarį arba rudenį) – kalio ir fosforo trąšomis. Rekomenduojamos kompleksinės trąšos su mikroelementais. Neverta atsisakyti ir organinių trąšų – komposto, perpuvusio mėšlo, kaulamilčių, durpių ir pan. Jomis geriausia tręšti anksti pavasarį arba vėlai rudenį. Kalkinti dirvą tinka rudenį arba labai anksti pavasarį, kas 3–5 metus.
Vejos mulčiavimas reikalingas tam, kad būtų pagerintas žolės augimas, išlyginti atsiradę nelygumai. Mulčiui naudojamas kompostas, durpės, smėlis ar daržo žemė. Galima daryti šių dalių mišinius. Nelygu, kokiai dirvai naudosite: molingai dirvai į mulčią reikės įmaišyti smėlio, smėlingai – daugiau daržo žemės ar komposto. Kad mulčiavimas būtų efektingesnis, velėną subadykite aeratoriumi arba šakėmis. Į vieną kvadratinį metrą galima įterpti 2–2,5 kg mulčio. Jis paskleidžiamas lygiu sluoksniu, kad užsipildytų įdubimai, nesusiformuotų nauji kalneliai ir nebūtų prispausta žolė. Mulčiuoti geriausia rudens pradžioje. Galite tai daryti kiekvienais metais – veja atrodys lygesnė ir gražesnė. Ne mažiau svarbus yra vejos vėdinimas (aeracija). Senesnių vejų viršutinis dirvos sluoksnis susimina, sukietėja, dėl to prasčiau į žemę susigeria vanduo, sutrinka deguonies ir anglies dioksido apykaita. Šaknims trūkstant deguonies, žolės prastai auga ir silpnai atsinaujina. Daug greičiau sukietėja dažnai mindomų, sportinių vejų, įrengtų sunkiose molingose dirvose, paviršius. Paprastas vejas vėdinti reikėtų 1–2 kartus per metus. Veją specialiu aeratoriumi arba šakėmis (jas įsmeigę į žemę pajudinkite, kad pro padarytas skylutes patektų kuo daugiau oro) subadykite kas 10–15 cm.
