Pora vestuves iškėlė po ketverių metų draugystės. Pasveikinti jaunavedžių į sostinės senamiestyje esančią bažnyčią susirinko gausus artimųjų ir draugų būrys.
Čia pasirodė buvęs grupės ŽAS narys Marijus Berenis su mylimąja Sigita Grabauskaite, dainininkė Augustė Vedrickaitė.
Į vestuvių ceremoniją jaunieji su „Lexus“ markės automobiliu atvyko prieš pat 16 valandą.
Ypatingai progai E.Matulevičiūtė pasipuošė išsvajota balta, žemę siekiančia klasikinio stiliaus suknele.
„Nuo vaikystės žinojau, kad mano vestuvių suknelė bus klasikinė, žinojau, kokios bus jos rankovės. Po ilgų ieškojimų internete radau du patikusius modelius, kuriuos siuvėja sukombinavo į vieną. Tai dviejų dalių suknelė iš storo šilko, su šleifu, minimalistinė, dominuoja „Chanel“ stiliaus kaspinėliai. Minimalistinė klasika“, – šypsojosi nuotaka.
Poros vestuvių liudininkais tapo nuotakos brolis Simonas ir jaunikio pusseserė Guoda. Ištarę lemtinguosius „taip“ jaunavedžiai pasipuošė raudono aukso vestuviniais žiedais.
„Jie nėra gaminti pagal specialų užsakymą, tačiau matuodamiesi jautėmės patogiai. Tai kokybiški, patogūs, mums artimi žiedai“, – kalbėjo E.Matulevičiūtė.
Po vestuvių ji pasirinko vyro pavardę: „Nusprendžiau visiškai atsiduoti vyrui – po vestuvių tapau Semeniukiene. Buvo minčių būti Semeniuke ar „per brūkšnelį“, tačiau vėliau pagalvojau, kad jei jau gerbiu tą žmogų, sutikau tekėti, myliu jį, priimsiu jo pavardę nekraipydama.“
Nors vestuvių dieną jaunavedžių veidai spindėjo laime ir džiaugsmu, abudu neslėpė – prieš šventę nerimo tikrai buvo.
„Likus porai dienų ėmiau rimti. Tačiau iki tol nerimo buvo. Norėjosi, kad apsieitume be nesklandumų“, – sakė R.Semeniukas. Antrino ir nuotaka: svarbiausia, kad viskas vyko taip, kaip jie ir norėjo.
Po iškilmingos ceremonijos bažnyčioje jaunavedžiai artimiausius svečius kvietė į senamiestyje esantį viešbutį, kur laukė puota. „Šventė nebus labai kukli, tačiau į „metų vestuves“ irgi nepretenduoja“, – sakė jaunikis.
Ir šia jiedu pasirūpino patys – jokių vestuvių planuotojų. „Viską darėme patys ir tuo mėgavomės. Visai smagu, radome tam laiko. Daug užrašų knygučių prirašyta... Iš tiesų, matyt, 70 procentų darbų atliko Edita. Bet aš prisidėjau“, – šypsojosi R.Semeniukas.
Nuotaka paaiškino plačiau: „Mėgstu tikslumą, noriu, kad viskas būtų preciziška. Ėmiausi viską daryti pati, nes, matyt, tiesiog nepasitikiu kitais žmonėmis... Norėjau, kad mano vestuvės būtų stilingos, neperkrautos, atitiktų mūsų skonį, svečiai jaustųsi gerai, ir patys būtume atsipalaidavę.“
Jau sekmadienį pora sės į lėktuvą ir skris į meilės miestu vadinamą Paryžių – juk medaus mėnuo.
„Pats nesu ten buvęs, o Edita buvo. Jai ten labai patinka, tas kraštas jai artimas. Pati pasiūlė ten keliauti. O aš nesispyriojau – man tikrai įdomu. Ir šiaip smagu atitrūkti, nesvarbu, kur. Žinoma, labiau traukia Vakarai, ten, kur šilčiau“, – sakė jis.
Į Prancūziją pora vyksta tik savaitei, tačiau grįžę netrukus ir vėl kels sparnus: „Po to vėl išvažiuosime, į Estiją – klausysimės „Queen“ koncerto. Pasivažinėsime pajūriu, apsižvalgysime, dėl viso pikto, pasiimsime palapinę.“
O šeimos pagausėjimą pora ar jau planuoja? „Kol kas apie tai dar negalvojame“, – šypsosi jaunikis.
Susipažino baidarėje
Pasakodami savo meilės istoriją R.Semeniukas ir E.Matulevičiūtė juokiasi – tai tikrai galima vadinti atsitiktinumu.
„Galima sakyti, kad mudu susipažinome baidarėje. Tai nutiko vasarą, prieš ketverius metus. Tada draugai suorganizavo žygį Dzūkijoje, susirinko daug žmonių. Tarp jų – ir Edita. Mus atsitiktinai pasodino į vieną baidarę, taip ir pradėjome bendrauti. Užsimezgė malonus, įdomus ryšys. Ėmėme susitikinėti ir tai peraugo į romaną“, – pasakojo R.Semeniukas.
Tuo tarpu E.Matulevičiūtė neslepia – kad pamiltų Robertą, jai reikėjo laiko: „Plaukiant jo beveik nemačiau, o jis matė vien mano nugarą. Tačiau mes mielai, lengvai bendravome, daug juokėmės. Jo labai geras humoro jausmas. Visgi meilė, susižavėjimas atėjo daug vėliau. Reikėjo ilgai kalbėtis, kad suprasčiau, koks jis žmogus, kokios jo vertybės, kas jam patinka. Jog vienas kitą tikrai suprantame, paaiškėjo po kelių mėnesių aktyvaus bendravimo.“
Pasipiršo netikėtai
Prabėgus kiek daugiau nei trejiems metams R.Semeniukas nusprendė žengti dar vieną žingsnį – pasipiršti mylimajai.
„Matyt, atėjo laikas. Atėjo noras, vizija, supratimas, kad Edita – tas žmogus“, – šypsojosi jis.
Taigi susikaupęs ir pasiruošęs jis galų gale paprašė mylimosios rankos. „Nusivedžiau ją prabangių pietų, o vėliau einant Žvėryne sukaupiau visą drąsą ir prisipažinau, ko iš jos noriu“, – glaustai papasakoja.
Edita šį momentą prisimena plačiau: „Visiškai nenujaučiau, kas įvyks. Vasarą prieš sužadėtuves mes daug keliavome, kelionių metu netrūko momentų, kai galvojau, kad būtų puiki proga pasipiršti. O tada, rudenį, buvau pačiame magistro darbo rašymo įkarštyje. Jam sugalvojus nueiti pavalgyti, norėjau kuo greičiau baigti ir grįžti prie darbo.
Tačiau pasitaikė labai gražus rytas, ir išėjome pasivaikščioti. Buvo ramu, gera, puiki nuotaika. Visiškai netikėtai, kai ėmėme leistis link Neries, jis paklausė... Mano atmintis tiesiog išsitrynė. Porą kartų perklausiau, ar tai tikrai vyksta...“
Anot R.Semeniuko, sužadėtuvės – reikšmingiau, nei tuoktuvės. „Man atrodo, kad sužadėtuvės ir buvo tas esminis momentas. Ne vestuvės, o pasipiršimas. Juk tai tada buvo padarytas sprendimas, ištarti žodžiai. Tai, kas vyksta vėliau, tėra techninis išpildymas“, – šypsosi Robertas.
