Aistė, Žemyna, Gilija – augo sau trys seserys, kurios…
…ir draugavo, ir pešėsi – kaip visose daugiavaikėse šeimose. Visos trys intensyviai mokėmės muzikos, bet tik aš viena baigiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Mama norėjo, kad įgyvendintume jos neišsipildžiusią svajonę… Užaugome Vilniaus senamiesčio širdyje – prie pat dabartinės prezidentūros. Ten – mūsų kiemas, kuris, kai atsikraustėme, buvo vienas baisiausių senamiestyje: verkti norėjosi žiūrint į tuos griuvėsius. O dabar yra viena saugiausių ir prestižiškiausių vietų… Kartais gyvenime viskas greitai apsiverčia.
Galite susirašyti, ką, be aktorystės, tame gyvenime gebate daryti: gal mokyti vaikus muzikos teorijos, groti fortepijonu, o gal tapti valdininke, nes Mykolo Romerio universitete baigėte Europos Sąjungos politikos ir administravimo specialybės magistrantūros studijas.
Daugeliui žmonių labai aišku, ką jie nori veikti, o man taip nėra. Jei paklausi kurio nors, kodėl dirba tą ar kitą darbą, dažniausiai atsakys: „Kad aš nieko kito nemoku“. O man sunku apsispręsti – norėčiau daug ką išbandyti, nes pasaulis pilnas nuostabių dalykų! Tik norėti reikia atsargiai – viskas, apie ką svajojau nuo paauglystės, jau išsipildė. Pamenu, baigusi studijas garsiai pasvarsčiau, kad norėčiau dirbti tik su Eimuntu Nekrošiumi. Na, ir labai greitai gavau tokią likimo dovaną. Iki 28 metų jaučiausi sraunios gyvenimo tėkmės nešama: su E.Nekrošiaus spektakliais gastroliavau po pasaulį, viską žinojau iš anksto, vedžiau laidą televizijoje, filmavausi belgų televizijos seriale „Matrioškos“. O paskui teko nusileisti ant žemės ir susidurti su realybe.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“.
