Nesi iš tų aktorių, kurių veidus galima išvysti kone kiekviename televizijos seriale. Kodėl?
„Moterys...“ man nėra pirmas kartas: kažkada vaidinau televizijos filme „Atžalos“, prieš keletą metų – seriale „Broliai“, pernai – „Pavogtoje laimėje“. Į Lietuvą atėjo serialų era – negaliu jai atsispirti, bet nėra ir taip, kad vaikščiočiau iš serialo į serialą. Daugelis aktorių nori truputėlį pasaugoti savo veidą, kad žiūrovams pernelyg nenusibostų.
Ką veikei prieš pradėdama čia filmuotis?
Baigiau magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete. Mano antroji specialybė labai rimta – Europos Sąjungos politika ir valdymas. Žodžiu, įrodžiau, kad esu ne tik graži, bet ir protinga (juokiasi). Jaunėlė sesuo dirba Briuselyje – turbūt ji ir įkvėpė siekti rimto mokslo. Nelengva buvo: juk matematika Čiurlionio menų mokykloje man baigėsi jau dešimtoje klasėje, o čia tokius sunkius uždavinius teko spręsti, kad ohoho... Bet susikaupiau ir įsitikinau, jog žmogaus protinės galimybės – didžiulės, tik jis per mažai jas išnaudoja. Diplominio rašymą derinau su darbu: teatre praėjusį sezoną turėjau du spektaklius – „Boeing, Boeing“ ir miuziklą „Meilė ir taika“. Dar vaidinau „Pavogtoje laimėje“, pasitaikė įgarsinimo darbelių. Paskui – ilgos vasaros atostogos: atostogavau net du mėnesius, nuvažiavau į Palangą, ilsėjausi sesers sodyboje prie Žeimenos upės. O kai orai pablogėjo, žiūrėk, vėl atsirado darbų.
Tau rūpėjo, koks tai serialas? Darė įspūdį jo reitingai?
Jis, rodos, populiariausias, ar ne?.. Vadinasi, tapsiu dar labiau atpažįstama. Vis dar nustembu, kai mane atpažįsta: guliu sodyboje, deginuosi, o kaimynas: „Ar tik ne iš televizijos jūs?..“ Patiko ir tai, kad seriale filmuojasi daug bičiulių, kurso draugų – smagi, gerai pažįstama kompanija. Scenarijaus paslapčių atskleisti negaliu – kol kas ir pati nedaug jų težinau.
Bent jau pasakyk, kas būsi – gera mergaitė ar kalė intrigantė?
Ne ne, jokių blogiečių, jokių „bitch“! Mano herojė Justė ten bus viena teisingiausių moterų. Bent jau kol kas... Apskritai juk sakoma, kad visos moterys – intrigantės...
Kurį iš ten esančių vyrų tu mylėsi?
Nežinau, kaip bus su ta meile... Juk žmogus ir gyvenime niekada nežinai, kaip meilėje seksis!
O kaip tau sekasi?
Vos pradedu apie tai garsiai kalbėti – iškart nustoja sektis! Žodžiai bumerangu grįžta atgal... Šiandien pasakysiu, kad man labai gerai, tai rytoj būtinai bus blogai. Tad gal geriau patylėsiu...
Tuomet sakyk: ar tavo gyvenime nutinka kas nors panašaus kaip seriale? Gal net vaidinti nereikės?..
Serialas juk nėra fantastinis – iš gyvenimiškų istorijų jis sulipdytas... Žinoma, nesvetima man ta herojė. Kaip ji, taip ir aš, gyvenime stengiuosi nekomplikuoti situacijų, nesivelti į intrigas. Bet kartais vis tiek nepavyksta to išvengti...
Kai svarstei pasiūlymą, pinigai tau buvo svarbūs? Paklausei, kiek uždirbsi, ar tai nerūpėjo?
Žinoma, paklausiau – nebe tas amžius ir statusas, kad nerūpėtų. Lietuviški honorarai labai skiriasi nuo vakarietiškų: pamenu, kai kažkada vaidinau belgų seriale, ten jis buvo gerokai didesnis. Nežinia kiek metų turi praeiti, kad mūsų atlyginimai pavytų vakarietiškus, bet vertinant lietuvišku mastu – šįsyk honoraras vidutiniškas.
Su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu dirbi pirmą kartą. Kaip jis, sukūręs tiek serialų, iki šiol apsiėjo be tavęs, gražios blondinės?
Nežinau jo skonio... Gal manęs bijojo (juokiasi)? Esame seniai pažįstami, bet rimtai pasikalbėjome tik šįsyk. „Ar tikrai norėtum?“ – paklausė. Kodėl gi ne... Iš tiesų mano svajonių darbas – kinas: skauda širdį, kad Lietuvoje jo trūksta. „Zero 2“, kuriame teko vaidinti, prisimenu ne tik su džiaugsmu, bet ir su liūdesiu: juk dabar – auksinis mano laikas, galėčiau dirbti ir dirbti, bet nėra kur. Tikras kino genocidas Lietuvoje... Kartais susimąstau: kodėl neišvažiuoju ieškoti laimės svetur? Bet kažkas čia dar laiko. Patriotė aš... Ir apie vyrą užsienietį nesvajoju: vyrai ir moterys – jau ir šiaip labai skirtingi, o kur dar žmogus, kurio svetima kalba ir kultūra... Jei bus lemta, rasiu savo laimę ir čia.
Gali guostis bent tuo, kad atrodai puikiai, operatoriai gali tave drąsiai filmuoti stambiu planu...
Ačiū genams (šypsosi). Rūpinuosi savimi, bet nesu dėl to išprotėjusi: botulino nesileidžiu, plastinių operacijų nesidarau... Kiekvieną rytą vos pabudusi išgeriu pusę litro vandens. Malonu, kai grimerės pagiria, kad su manimi – jokio vargo. Dietų nesilaikau, valgau, ką noriu, bet jaučiu saiką. Nueinu į sporto klubą, man tai patinka – jei pati pritingiu, treneris priverčia pasportuoti. Ketinu užsirašyti ir į jogą. Džiaugiuosi: kai suėjo trisdešimt, atsirado vidinė harmonija.
