Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žilvinas Grigaitis: rytą sužinai, kad plepėjai su princu… (papildyta gegužės 14 d.)

Ilsėdamasis paskutinėje kelionės aplink pasaulį stotelėje Žilvinas Grigaitis (39) nusprendė: nepalyginti geriau už Balio salą, Havajus ar Sen Tropezą yra tik Brazilijai priklausanti Ilja Grandė, arba Didžioji sala. Šie kelionės užrašai paskutiniai, nes mėnesį trukusi turnė jau baigėsi.
Žilvinas Grigaitis
Žilvinas Grigaitis / Viganto Ovadnevo nuotr.

„Rio oro uostas mane sutiko neįtikėtinai ramiai. Bemaž po valandos kelionės taksi patekau į tikrų tikriausią peklą – Kopakabanos rajoną. Devynios valandos vakaro, o čia būriai žmonių prie kiekvieno kampo, paplūdimys ūžia nuo futbolo žaidėjų, kavinės pilnos besijuokiančių lankytojų. Panašu, kad čia visi nori šventę švęsti.

Rio nereikia turėti planų: geriausia atsipalaiduoti, paplūdimyje iki vakarienės gerti kokteilius, stebėti dailiai įdegusius žmones, iš kurių kūno ir veido sunku nusakyti amžių, kartkartėmis pamirkti šiltose vandenyno bangose, nepamiršti pasimėgauti masažais. Garsioji Kristaus skulptūra remontuojama. Dėl jos reikės dar kartą atvykti į Rio.

Galbūt ir dėl karnavalo. Šiemet jis jau baigėsi, todėl nusprendžiau aplankyti sambos mokyklą. Buvau priblokštas drabužinės, kuri yra nenusakomo dydžio, o kostiumai tokie sudėtingi, kad šokėjai juos velkasi, tiksliau – padėjėjai velka, net porą valandų. Jie sveria dešimt–dvidešimt kilogramų! Kaip su tokiu svoriu šokti?! Bet šoka. Ir dar kaip! Muzika, šypsenos ir viso to sukeltas siautulys – štai, kas yra tikrasis Rio. Kai tai pamačiau, norėjau šaukti: sustok, akimirka, žavinga!

Tikriausiai išskirtinis Brazilijos bruožas – paplūdimiai. Kopakabanoje jie tęsiasi šešis kilometrus, Ipanemoje – apie penkis. Kitaip nei Europos kurortuose, čia negalima mėgautis restoranų ir kavinių gausa. Braziliškas maistas neturi išskirtinumo. Siūloma mėsos, žuvų, ryžių ir gausybė įvairių duonos gaminių. Visas maistas turi saldumo, kaip ir daugelyje Lotynų Amerikos šalių, tačiau Brazilijoje viskas saldžiau. Po kelių dienų prabangaus ir išpuoselėto gyvenimo, kai pusryčiauti negalėjau eiti apsimovęs šortais – nors jie tikrai daug kainavo – išvažiuoju į Gavea. Vos įlipau, taksistas paklausė, ar turiu leidimą. Pasirodo, tai – labai turtingų žmonių rajonas. Bet nesileidau į kalbas ir nukirtau: man reikia į „Villa Maison“, kurioje yra tik penkeri apartamentai. Ryte svečius pakelia kanarėlių trelės, o vandens stiklinėje šildosi driežas.

Laikas bėga kaip vanduo, ir man jau laikas į Ilja Grandę – Europos aristokratų atžalų, ekstremalių sporto mėgėjų dievinamą kraštą. Sala nuo Rio nutolusi apie du šimtus kilometrų. Porą valandų automobiliu su vairuotoju važiuoju iki Akrės miesto pro skurdžius, nešvarius ir neapsakomai netvarkingus Rio rajonus. Tamsinti automobilio langai ir užrakintos durelės bylojo, kad keliauti čia nesaugu. Stebėjau, kaip įsitempdavo vairuotojas, kai sustodavome prie šviesoforo. Pagaliau pasiekėme krantą, buvau įsodintas į ekspres katamaraną ir po 45 minučių įžengiau į Didžiąją salą, kurią dėl sunkiai pasiekiamų užutėkių, įlankų, pavojingų rifų, bet idealios galimybės paslėpti laivus prieš daug metų buvo pamėgę piratai.
Pastaruoju metu sala traukia smalsuolius dar ir dėl to, kad joje apie dvidešimt metų buvo politinių kalinių kalėjimas, jame, kalbama, laikyti ir narkomafijos atstovai.

Tačiau mano išvardyti faktai nė kiek netrukdo mėgautis išskirtinai gryna gamta, baltutėliu pakrantės smėliu, mėlynu vandeniu ir karšta saule. Visa tai dievina Europos karališkųjų šeimų atžalos. Tinginiauti arba ieškoti vis naujų draugų gali dvidešimtyje paplūdimių, kurie pasiekiami tik laiveliais iš pagrindinio salos miesto. Gali rinktis penkis pėsčiųjų takus, vedančius į vieną už kitą įdomesnes salos vietas. Po vieno vakarėlio grįždamas į savo vilą perkopiau keturis kalnus, nuėjau apie dvylika kilometrų, užtrukau penkias valandas, bet buvau patenkintas, nes atmintyje liko įspūdinga vakarienė, šokiai in Brasil style ir šėlionės. Po viso to ryte pabudau žvalus, pilnas energijos, ne taip, kaip kai kurios karališkosios personos, prie nardytojų ir kopėjų į kalnus prisijungusios tik kitos dienos popietę. Bet juk atostogas tam ir yra, kad galėtum atsijungti ir mėgautis galimybe daryti tai, ko geidžia širdis.

Švinta vienas paskutinių rytų išsvajotame rojuje. Laikas keltis, sportuoti ir pusryčiauti. Šeimininkė man gamina maistą, nes viloje gyvenu vienas. Kartais dėl to nejaukiai jaučiuosi. Tačiau dienas leidžiu su naujais draugais: mes lenktyniaujame lipdami į buvusio kalėjimo liekanas arba į piratų apžvalgos kalną. Su vos prieš dieną ar valandą sutiktais žmonėmis mėgaujuosi nuoširdžiais pokalbiais. Netikėjau, kad tiek daug malonumo ir pasitenkinimo tai gali suteikti. Ir tik ryte, kai sužinau, kad plepėjau su princu ar kunigaikštyte, pasidaro linksma ir įdomu.

Lagaminas jau sudėtas. Pirmiausia – į Rio, paskui skrydis į San Paulą, o iš ten trylikos valandų kelionė iki Amsterdamo, iš kur Vilnius pasiekiamas ranka. Atrodo, nei blogas oras, nei vulkanai mano planų nesugriaus.

Kelionė aplink pasaulį – tai ne mitas, o galimybė pažinti save ir suprasti, kad mūsų planeta ne tik didelė, bet ir pilna spalvų, žaismingumo, nepakartojamo grožio ir įdomių žmonių. Ačiū, kad skaitėte mano įspūdžius, galbūt keikėte, juokėtės ar džiūgavote.“ 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?