„Niekada nebuvau didelė gimtadienių šventėja, tad jokių išimčių nebuvo ir šiemet. Tiesa, visuomet planuodavau pasibuvimą su draugais ir artimaisiais surengti vasarą, nes esu šilumos mėgėja, tačiau to niekuomet nepavykdavo padaryti – vėl įsisukdavau į darbus, tad viskas pasimiršdavo“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt juokais prisipažįsta Lina Kairytė.
Iš tiesų, L.Kairytė tiesiog spinduliuoja meile žmonėms, darbui ir eteriui. Su Žmonės.lt ji mielai pasidalijo, kaip pati įvardija, „bėgančios“ kasdienybės džiaugsmais ir iššūkiais, su laime akyse kalbėjo apie savo išmintimi besidalijantį trejų metukų sūnų Kasparą.
– Lina, esate žinių vedėja, o naujienos vyksta nuolat. Ar grįžus namo jums pavyksta palikti informacinį srautą už durų ir būti tik mama, žmona?
– Prisipažįstu, visiškai atsiriboti nuo darbo nepavyksta. Lygiai taip pat, kaip nepavyksta palikti šeimos reikalų, kai būnu darbe. Pastebiu, vis pagaunu save, kad darbo metu sėdžiu ir galvoju: „O kaip sekasi Kasparui?“ Bet džiaugiuosi, kad gyvename tokiu laiku, kai sužinoti, ką veikia tavo vaikas, nėra sudėtinga. Tai gali padaryti kelių mygtukų paspaudimu, vienu skambučiu.
Iš tiesų, darbas žiniasklaidoje išmokė daryti daug dalykų vienu metu, tad plėšytis tarp skirtingų pareigų tikrai netenka. O ir šiaip viską suderinti įmanoma, tik kartais sunku, kai mažylis serga, o tau tenka eiti į darbą. Bet juk su tokiais iššūkiais susiduria visos mamos (šypsosi).
– Ne kartą minėjote, kad jums labai svarbus laikas sau, kurio surasti sudėtinga. Ar buvo sunku susitaikyti su tuo, kad gimus sūnui laisvo laiko liko dar mažiau?
– Visas mamų gyvenimas yra amžinas grafikas ir nuolatinis dalykų reitingavimas (juokiasi). Dabar jau juokinga, nes prieš motinystę galvojau, kad lekiu, kad gyvenu pašėlusiu tempu. Per pastaruosius trejus metus supratau, kad galima lėkti ir dvigubai greičiau, su dvigubai didesne atsakomybe!
Bet vis vien nepasakyčiau, kad buvo sunku susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu. Tiesiog priėmiau motinystę kaip naują realybę, su kuria susigyvenau ir džiaugiuosi (šypsosi). Žinoma, dabar savo pomėgiais galiu mėgautis tik miego sąskaita. Jei anksčiau galėdavau grįžti iš darbo namo ir skirti laiką mokslui, pažiūrėti naujienų laidas, tai dabar tenka leisti laiką kitaip – vaikiškai, o savais reikalais užsiimti tik naktį, kai mažylis miega.
– O kas jums yra laikas sau?
– Laikas sau man yra apie ramybę, ilgus apmąstymus. Mėgstu, kai nereikia niekur skubėti, galiu būti tame momente tiek, kiek norisi. Tai man gali būti ir tiesiog masažas, ramus prasiėjimas miško takais ar nuvykimas į teniso treniruotę...
Kadangi dažniausiai visos mano dienos yra apie lėkimą, pastebiu, kad jau net sūnus įpratęs taip gyventi. Mes su juo kiekvienos darbo dienos vidurdienį vykstame iš vienos švietimo įstaigos į kitą. Kasparas, vos tik išgirdęs per radiją, kad skamba varpai, sako: „Mama, mes vėl vėluojam“. Jis gyvena taip pat, kaip ir aš, bėgdamas iš taško A į tašką B... Bet savaitgaliais mano mažylis man sako: „Mama, kaip gerai, kad turime laiko viskam“. Jam taip pat savaitgalis – malonumų metas, kai nereikia niekur skubėti.
Žinoma, tikriausiai šias frazes jis perėmė iš manęs, nes aš taip vis sakydavau – mažieji mėgsta kopijuoti suaugusiuosius. Bet gera išgirsti tai iš tokio mažo žmogaus (šypsosi).
– Kokių dar savo savybių pastebite sūnuje?
– Pastebiu tokį pat užsispyrimą ir neužstrigimą vietoje. Žinoma, galbūt tai tėra mažo vaiko savybės, juk dauguma mažamečių yra tiesiog nenustygstantys vietoje ir užsispyrę, nes viskas turi būti pagal juos...
Žinoma, Kasparas yra tėčio ir manęs miksas, paėmęs ir mano savybių, ir tėčio, o kartu ir atsinešęs savo unikalių. Įdomu stebėti, kokia asmenybe jis užaugs.
– Galbūt trimetis Kasparas jau žaidžia, įsivaizduoja televizijos eterį?
– Oi, ne! Eterio tikrai neįsivaizduoja. Dabar jį ypač domina šokiai! Be viso to, jis tiesiog pamišęs dėl grupės „The Roop“ atlikėjo Vaidoto Valiukevičiaus, tad jau idealiai moka pašokti pagal dainas „Ohmygodable“ ir „Discoteque“. Jau net ir aš moku atkartoti kone kiekvieną jo judesį, akių mirksnį, nes tos dainos mūsų namuose skamba bent dešimt kartų per dieną (juokiasi).
– Ar jau spėjote apie tai papasakoti pačiam Vaidotui?
– Ne, dar neteko. Tačiau sūnui pažadėjau, kad vasarą eisime į „The Roop“ koncertą. Iš tiesų, mes su Vaidotu esame pažįstami nuo studijų laikų, tai jam tikrai papasakosiu šią istoriją ir, jeigu pavyks, supažindinsiu savo vaiką su juo. Manau, kad Kasparas labai nudžiugs (šypsosi).
– O kaip dar mėgstate leisti laiką su sūnumi?
– Labai įvairiai. Būna, kad savaitgaliais mėgstame niekur neskubant apsimauti kojines, kelnes, megztinius, valgyti blynus ir niekur nelėkti (šypsosi). Mudu abu mėgstame daug kalbėtis.
– Eteryje laidų vedėjai atrodo ramūs, visuomet besišypsantys. O kokia esate namuose?
– Nemanau, kad gyvenime ir televizijoje labai skiriuosi. Save priskirčiau energingų, veiklių, užsispyrusių, turinčių savo nuomonę ir darbščių žmonių kategorijai. Gal norėčiau atsikratyti vienos blogos savybės – nebūti tokia karštakošė (šypsosi).
– Viename interviu minėjote, kad nesiekiate būti tobula mama. O ar siekiate būti tobula žinių vedėja, žurnaliste?
– Iš savęs visos srityse bandau išspausti maksimumą ir to reikalauju iš kitų. Aš noriu valdyti situacijas – man būna neramu, kai ko nors nežinau apie įvykį ar kažkokią naujieną. Tam, kad sužinočiau viską, atiduodu labai daug energijos. Niekada nieko nedarau atmestinai (šypsosi).
– Atrodo, kad esate visiškai save atradusi, televizijoje jaučiatės užtikrintai. O ar kada nors jautėtės it save pametusi?
– Pamesti save lengva, kai ilgai dirbi viename darbe ir savęs nemotyvuoji. Jeigu galvoji, kad esi viską pasiekusi, viską sužinojusi, kad jau nebėra jokių iššūkių, tuomet ir atsiranda savęs pametimas. Sau stengiuosi nuolat kelti naujus iššūkius, į save žiūriu labai kritiškai. Manau, kad tai yra geriausias receptas nuo savęs pametimo.
Žinoma, priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje dirbi, kokios kolegos tave supa, bet, manau, kiekvienas žmogus gali rasti savo „restart“ mygtuką ir užsivesti save iš naujo. Reikia sustoti ir atpažinti tą momentą, kai tu esi arti perdegimo. Tuomet reikia išeiti iš to žiurkėno rato, į kurį mes įsisukame. Tokias pauzes darau ir aš. Tik džiaugiuosi, kad niekada nebuvo tokio perdegimo, jog nieko gyvenime daugiau nesinorėtų, kad nesinorėtų ir vėl nerti į mylimą veiklą.
– O ar yra dar veiklų, kuriose norėtumėte save išbandyti?
– Net nežinau. Darbas naujienų tarnyboje teikia tiek daug adrenalino, tu turi būti viskam pasiruošęs. Štai vasarą buvo įvykis, kai ramiai sau einu iš teniso treniruotės, o man skambina vadovas ir sako: „Lina, mes darome specialią laidą, ar gali atvykti? Eteris bus po valandos“. Aš, be abejo, sutikau.
Ir jūs tik įsivaizduokite, kaip viskas atrodė, kai aš, esant 30 laipsnių šilumai, po teniso treniruotės skubu į televizijos eterį (juokiasi). Bet viskas pavyko. Mes, žurnalistai, tikriausiai esame adrenalino vergai (šypsosi).
– Nuolat dirbate įsitempusi, prie adrenalino pripratote... Ar yra dalykų, kurie jums vis dar kelia baimę?
– Baimė yra tik viena... Baisu, kad vieną dieną gali tapti per dideliu ciniku. Juk visuomet dirbi su naujienomis, kurios dažnai būna skaudžios, tragiškos, o kur dar grėsmių analizė… Kartais jautiesi, kad nuo tos informacijos tiesiog atbunki – kuo toliau, tuo mažiau yra sukrečiančių dalykų.
Tačiau tas adrenalinas, tas žinių troškimas mane vis vien veda į priekį. Iš tiesų, aš labai myliu savo darbą ir tą galiu pasakyti nuoširdžiai. Ne veltui dirbu jau 14 metų (šypsosi).
– O apie ką svajojate pastaruoju metu?
– Pastaruoju metu vis svajoju, kad mano šeima ir visi mano artimieji būtų sveiki. Sveikata yra brangiausias turtas. Tikrai viliuosi, kad pandemija jau eina į pabaigą ir gyvenimas vėl grįš į tą malonų kelią, kai susitikimai, apsikabinimai, bučiniai su mylimais žmonėmis bus dažnesni ir be jokių baimių. Noriu gyventi gražų gyvenimą, noriu sveikatos ir pilnatvės (šypsosi).
