Pirmagimio 39-erių susilaukusi renginių organizatorė Sandra Žemaitytė atrodo pilna energijos – juk paskutinius darbo reikalus tvarkė jau prasidėjus sąrėmiams! Tačiau dar visai neseniai jai teko atsidurti pasirinkimų kryžkelėje – auginti vaiką vienai, ar likti su partneriu, kovojančiu su ydomis. Sunkų periodą išgyvenusi Sandra dalijasi savo gimdymo patirtimi, motinystės džiaugsmais ir stereotipais, su kuriais teko susidurti.
Sandra, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas į pasaulį atkeliavus Petrui?
Tuomet, kai aš jį paėmiau į rankas, visas pasaulis pasikeitė. Niekada netikėjau, kad taip gali būti, bet to jausmo net neįmanoma nusakyti žodžiais – tą pačią minutę pasikeitė viskas. Viskas įgavo kitokią prasmę. Kartais net sakau, kad pasaulyje nėra tokių svaigalų, kurie sukeltų tokią euforiją, kokią suteikia tavo vaiko gimimas.
Ar viską taip ir įsivaizdavote? Galbūt prieš vaiko atėjimą galvojote, jog tam tikri auginimo aspektai bus sunkesni, o gal kaip tik – lengvesni?
Nelabai net kėliau kažkokius klausimus ir iki pat paskutinės minutės dar dirbau. Net gimdykloje tvarkiau reikalus. Prisimenu, kad jau buvo prasidėję sąrėmiai, kai parašė vienas pažįstamas su prašymu, susijusiu su mano darbu, tai dar sutvarkiau keletą tokių reikalų. Ir, apskritai, aš į viską žiūriu labai ramiai. Tačiau, žinoma, kad yra visokiausių iššūkių. Man iki tol atrodė, kad vaiko gimimas yra kaip koks NASA projektas. Draugės klausdavo, ar man reikia kokių patarimų, o aš sakydavau, kad kokie gali būti patarimai, aš juk nieko nežinau! Bet gimus Petrui viskas atėjo natūraliai – žinojau ir ką aprengti, ir ką daryti.
Svarbiausias man duotas patarimas buvo išlikti ramiai. Net ir vaikui kankinantis su visokiais pilvo diegliais motinai svarbu būti ramiai, nes prisiglaudęs kūdikis tą ramybę jaučia. Taip, vaikai verkia, bet jie maži ir taip jau yra. Juk jie negali pasakyti, kad jiems skauda pilvą ar nori valgyti, todėl rodo emocijas. Apskritai man atrodo didelė nesąmonė tie visi gąsdinimai, juk ir man sakydavo, kad kol gali, išsimiegok ir mėgaukis laiku, tačiau tokio pilnatvės jausmo, kokį jaučiu gimus Petrui, dar neturėjau. Praėjusią savaitę beveik nemiegojau, kuomet vaikas verkdavo pasiguldydavau šalia savęs, bet net ir tuo mėgaudavausi. Juk laikas, kuomet vaikas gali ant tavęs miegoti, yra labai trumpas – vaikai nepaprastai greitai auga.
Sakėte, kad dirbote net gimdykloje, o po to atsigavimui sau pasilikote tik vieną laisvą mėnesį. Ar nesigailite savo pasirinkimu?
Realiai net nebuvau atsiribojusi, nes ir dabar važiuoju į darbinį susitikimą. Net ir tą „laisvą“ mėnesį šiek tiek dirbau, nes kūdikis juk labai daug miega, todėl tas pirmasis mėnuo toks lengvesnis. Kuomet jis miegodavo, aš tvarkydavau reikalus, o kai atsikeldavo, aš jau visus šimtą procentų savo laiko skirdavau tik jam. Tokiu ritmu gyvenu ir dabar, aš žinau, kad jis ryte vėl užmigs, ir tada turėsiu tris valandas, per kurias galėsiu tvarkyti savo reikalus. Žinoma, dabar aš jau nedirbu tokiu tempu, kaip seniau. Tačiau ta veikla man patinka ir noriu nesijausti atsiribojusi. Žinoma, man lengviau ir todėl, kad turiu pagalbą – tai turėti moterims yra tiesiog būtina. Iki lapkričio pradžios būsiu pas tėvus, todėl čia man padeda mama, o vėliau visuomet turėsime auklę. Nenoriu vieno vaiko palikti kai, tarkime, einu į dušą. Turėdama pagalbą aš galiu ramiai nusiprausti, susitvarkyti ir visuomet gražiai atrodyti, o tai labai svarbu. Tikriausiai todėl po gimdymo taip greitai ir atsigavau, ir turiu energijos.
Kiekvienos moters gimdymo patirtis skirtinga. Kaip savąją apibūdintumėte jūs? Kaip atrodė ta diena?
Mano gimdymas buvo labai sudėtingas ir komplikuotas, tačiau kad ir kokia sunki situacija buvo, aš iš jo turiu pačius gražiausius ir nuostabiausius atsiminimus. Dar kartą įsitikau, kokie svarbūs mus supantys žmonės. Aš nepaprastai dėkinga visai Kauno Prano Mažylio gimdymo namų komandai, nes aš pati pagimdžiau tiktai jų dėka. Apskritai nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Buvo taip, kad vaikas užstrigo, o man jau viskas – panika. O ten, rodos, kad net ir švaros fėja Aldutė, man padėjo gimdyti. Kai jau buvau beveik praradusi sąmonę, pakėlusi akis į tuos žmones mačiau, kaip jiems visiems kartu su manimi skauda. Mano palatoje su manimi kartu gimdė kokie 8 žmonės! Iki šiol aš kiekvieną dieną apie juos pagalvoju. Didžiausias ačiū mano gydytojui Tomui Biržiečiui. Žmogus stebuklas, ne kitaip.
Man keista, kuomet žmonės neigiamai atsiliepia apie mūsų medikus ir visuomet randą jiems kažkokių priekabių, jog kažką ne taip padarė ar kad ligoninė negraži. Bet mes juk į tą ligoninę ateiname tik trumpam laikui, o tie žmonės ten dirba visada. Be kondicionierių ar kažkokių į ofisą atvežamų bandelių, tačiau daro viską, kad tik mums būtų geriau.
Po tokios patirties tikriausiai buvo sunku ir emociškai. Kas padėjo atsitiesti?
Pirmoji savaitė buvo labai sudėtinga, tačiau aš palyginus greitai save susirinkau. Padeda pats kūdikis, kuris prie manęs glaudžiasi, o aš į jį žiūriu ir galvoju – „o Dieve, tai mano tikras vaikas“. Tas jo prisiglaudimas, tų mažų rankyčių, nosytės, nagiukų apžiūrėjimas ramina. Žiūriu ir galvoju, kad juk tai aš savyje užauginau šitą žmogutį! Tai tikrai nesuvokiama meilė.
Kaip kilo idėja vaikelį pavadinti Petru? Ar tai vardas, kurį ilgai nešiojotės su savimi, o gal mintis kilo spontaniškai jau pamačius naujagimį?
Petras Žemaitis yra pavadintas mano senelio garbei. Su juo turiu labai daug gražių atsiminimų ir pats vardas man toks labai tvirtas. Kitų variantų aš net nesvarsčiau.
O kokia pirma mintis aplankė pamačius sūnų?
„O Dieve, čia mano tikras vaikas!“ – tokia buvo pati pirma mintis (juokiasi). Aš ir iki dabar taip sakau. Visada turėjau stiprų ryšį su vaikais, su jais lengvai rasdavau bendrą kalbą, todėl gal dėl to mano reakcija ir buvo tokia, kad štai pagaliau turiu savo pačios vaiką.
Pirmagimio susilaukėte būdama 39-erių. Ar teko dėl to susidurti su kokiais stereotipais, o gal ir pati turėjote baimių?
Tos baimės labiau buvo įvarytos visuomenės, kad esi jau senyvo amžiaus pirmakartė gimdyvė. Tai yra visiškai nesąmonė. Aš esu jau didelėje brandoje ir tikriausiai dėl to taip džiaugiuosi ta motinyste. Nepanikuoju dėl jokių iššūkių ir viską tvarkausi labai ramiai, o kūdikis yra labai išlauktas. Aš net nenoriu nieko kito veikti, o tik būti su juo. Juk gyvenime jau ir prikeliauta, būta daug vakarėlių, vakarienių ir visko. Jaučiausi pilnai save išgyvenusi ir tos pilnatvės jausmo labai trūko, o dabar tas gyvenimas atrodo užsipildęs. Vėl jaučiausi lyg kokia paauglė – noriu daug ką nuveikti ir parodyti sūnui. Todėl manau, kad su tuo amžiumi yra viskas gerai ir moterys neturėtų bijoti. Gimdymo namuose viena sesutė man sakė: „Pamatysi, Sandra, jūs greitai rasite gerą vyrą ir atvažiuosite gimdyti dukrytės.“ Man šie žodžiai labai įstrigo. Man labai patinka būti mama ir man taip patiko būti nėščiai, kad aš tikrai galėčiau vėl važiuoti į gimdyklą. Tai buvo labai geras jausmas, nenusakoma laimė (šypsosi).
Atvirai dalijotės, kad vaiką auginti pasirinkote be partnerio. Ar jau gimus vaikui neteko sudvejoti dėl tokio sprendimo?
Aš neturėjau kito pasirinkimo, taip nusprendžiau ne šiaip sau. Tam buvo labai rimta priežastis, aš norėjau apsaugoti savo vaiką, kad jis nematytų tam tikrų dalykų. Visada dėl to man spaudė širdį, nes aš pati užaugau labai gražioje šeimoje su mama ir tėčiu. Norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip, bet taip nėra. Tačiau aš vis tiek tikiu, kad vaikas gali turėti mamą ir tėtį net jei jie nėra kartu. Tik tam, kad taip nutiktų, reikia įdėti labai daug pastangų. O šiandien esu tik aš ir Petras.
Ką patartumėte kryžkelėje ties šiuo klausimu atsidūrusioms moterims?
Nebijoti, nebijoti ir dar kartą nebijoti. Baimė yra mūsų didžiausias priešas. Jei kyla abejonių – tai jau ir yra jūsų atsakymas. Patikėkite, viskas bus gerai. Aš jaučiu, kad esu priėmusi labai gerą ir teisingą sprendimą, nes pagalvojus, jog man reiktų su ta situacija tvarkytis per nėštumą ar dabar… Ir dar matyti tai, ką jau mačiau kelis kartus ir, neduok Dieve, mano vaikas pamatytų… Tai būtų nesąmonių nesąmonė. O dabar aš galiu būti rami.
Žinoma, tai sunku ir sudėtinga. Juk aš viena turiu tvarkytis ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Visa vaiko auginimo našta yra ant mano pečių, o tai tikrai sudėtinga, bet su viskuo galima susitvarkyti. Kai tik ant rankų paėmiau Petrą, man iš karto užkilo motyvacija ir jėgų atradau net ir tada, kada atrodytų jų būti neturėtų. Jaučiuosi laiminga, šypsausi, pasidarau visus darbus ir skiriu laiką vaikui. Viskas yra gerai, svarbiausia nebijoti būti vienai. Nereikia būti priklausomai nuo kito žmogaus, o ypač, jei yra priklausomybės ar smurtas. Iš tokių situacijų reikia išeiti ir viskas susitvarkys, nėra buvę, kad nesusitvarkytų.
