Mūsų šalies problemą – didelį savižudybių skaičių – „Būsiu su tavim“ apžvelgia iš kitos perspektyvos. Filme rodomos dvi moterys, prisidedančias prie savanoriškai sukurtos programos Kupiškio mieste, kur vietiniai gyventojai ir specialistai rūpinasi vienišiausiais ir nelaimes patyrusiais bendruomenės nariais. Mintimis apie filmą dalinasi aktoriai Dominykas Vaitiekūnas ir Aistė Diržiūtė, kino režisierius Romas Zabarauskas ir televizijos bei radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė.
„Šis filmas man yra puikus pavyzdys, kaip noras padėti kitam ir gebėjimas veikti gali nugalėti biurokratines kliūtis ir paversti nuostatą „vis tiek nieko nepadarysi“ nebegaliojančia. Arba galiojančia ne visada. Filmo herojės Gintarė ir Valija didžiausioje neviltyje esantiems žmonėms įkvėpdavo vilties. Tad siūlau nueiti įsikvėpti iš filmo. Ir nusivesti artimą žmogų. Ypač tokį, kuris bijo psichologų, kad prireikus galėtų kreiptis pagalbos“, – sako aktorius Dominykas Vaitiekūnas.
„Būsiu su tavim“ – puikus filmas! Jautrus, progresyvus ir labai įkvepiantis. Apie dvi mažo Lietuvos miestelio herojes – psichologę Valiją Šap ir policijos pareigūnę Gintarę Meškienę – kurios ryžtingai imasi savižudybių prevencijos misijos.
Kaip norėtųsi visus Lietuvoje už rankos į šį filmą nuvesti ir dar kaip nors pasirūpinti, kad tokia savižudybių prevencija veiktų kuo plačiau... Tikiu, jog filmas prie to prisidės.
Jei pirmasis Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ tarsi mėgino dekonstruoti Lietuvos istoriją, naujasis – ją kuria. O etiškas žvilgsnis čia sugula į atskirą dėmesį asmeninių istorijų atskleidimui, išsaugant privatumą ir pagarbą. Filmo stilius – sentimentalus ir šviesus, puikiai tinkantis tokiai mažo miestelio, bet didelių širdžių istorijai. Žodžiu, jėga – nueikit!“ – atsiliepimu dalinosi kino režisierius Romas Zabarauskas.
Aktorė Aistė Diržiūtė buvo viena pirmųjų pamačiusių šį filmą, įžvelgė jo svarbą ir herojų vidinę stiprybę. Ne atsitiktinai būtent Aistė ėmėsi vesti šio filmo premjeros vakarą ir kelis aptarimus su režisieriais.
„Filmas mane labai palietė, nes psichologinės sveikatos temos man yra labai svarbios ir artimos. Bet ne tik dėl to. Sukurti filmą šia tema nėra lengva, o sukurti jį dar ir nepaprastai šviesų yra tikrai sunku. Galbūt dėl tos šviesos filmas prasismelkia iki visų jautriausių sielos dalelių. Žiūrėdama filmą aš ir juokiausi su tom dviem fantastiškomis moterimis ir verkiau, ir palaikiau jas. Džiaugiuosi, kad tokios moterys yra Lietuvoje ir sukūrė programą, kuri, man atrodo, yra nepaprastai svarbi. Išgirdau apie ją pirmą kartą ir dabar tiesiog nekantrauju sužinoti, kokiose savivaldybėse ji veikia, ir jei jos nėra mano gimtojoje savivaldybėje – pastūmėti prisijungti.
Galbūt kažkas galvos, kad eiti į tokio tipo filmą reikia prisiruošti, kad tai liūdna ir sunki tema, bet kviečiu nesivadovauti nusistatymais, kviečiu ateiti, pasižiūrėti ir pasisemti šviesos. Galiu pasakyt, kad filmo pabaigoje nubraukiau ašarą, bet dabar kalbu su šypsena, nes žinau, kad tokių žmonių dėka pasaulis eina link šviesesnės dienos“, – mintimis dalinosi aktorė.
„Man labai įsiminė, kaip itin korektiškai ir jautriai filmo kūrėjai ateina į namus žmonių, kurie gyvena tarsi visuomenės užribyje. Kartu su kino kamera atsiduriame to vienišo, nereikalingo žmogaus namuose, kur tamsu, viskas apleista. Dauguma tokioje aplinkoje nebuvęs, gal iš pradžių šiek tiek nepatogu, bet filmo kūrėjai pas tą žmogų mus įveda su tokia meile, todėl jo istoriją pamatome labai jautriai ir plačiai atsiveria akys. Supranti, kokia įvairi mūsų visuomenė ir kiek joje yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Svarbu ir džiugina, kad yra tų, kurie pasiryžę tą pagalbą suteikti kiekvieną dieną“, – sako televizijos ir radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė.
