Virtuvės šefui, italui Gian Lucai Demarco savanorystės idėja, tikrąja to žodžio prasme, įaugusi nuo vaikystės. Jis sako, kad savanorystė yra neatskiriama italų kultūros dalis. „Italija be savanorystės idėjos jau seniai būtų bankrutavusi“, – sako Gian Luca.
Pirmą kartą savanorystę italas išbandė keturiolikos, tėvai jo to daryti neskatino, veiklos Luca susirado pats. „Viskas prasidėjo nuo paprastos pagalbos mūsų parapijoje, paskui sekė savanorystė gelbėjimo tarnyboje, vėliau išbandžiau savanoriauti užsienyje – aštuoniems mėnesiams buvau atvykęs į Lietuvą“, – prisimena italas.
Luca dar ir dabar sako prisimenantis tą gerą bendrumo jausmą, kai pirmą kartą savanoriavo po potvynio Italijoje nusiaubtame mieste – ten padėjo rinkti purvą. Tai vyras darė dvi savaites – nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties šlavė purvą.
Italija be savanorystės idėjos jau seniai būtų bankrutavusi
Vis dėlto italas atkreipia dėmesį į tai, kad gyvendamas Lietuvoje kurį laiką pasigesdavo savanorystės iniciatyvų. Tai pradėjo populiarėti tik pastaraisiais metais. Gian Luca mano, kad apie tai vis dar trūksta kalbėjimo mokykloje.
Apsigyvenęs Lietuvoje virtuvės šefas, prisiminęs vaikystėje Italijoje lankytos parapijos tradicijas, Bernardinų bažnyčios parapijai pasiūlė rengti vakarienę nepasiturintiems. Ši tradicija skaičiuoja jau penkerius metus.
„Vakarienę rengiame gruodį prieš didžiąsias metų šventes. Parapijai padeda Šv. Motinos Teresės seserys. Dirba labai daug žmonių, vien savanorių daugiau kaip 50. O maitiname apie 120 žmonių“, – apie akciją pasakoja Gian Luca.
Italas vakarienei sudarinėja meniu, ieško produktų ir galiausiai ją gamina. Čia ne vienintelė savanoriška veikla, kuria Luca užsiima. Maistą jis tam tikromis progomis gamina ir Lietuvos kariuomenei. Tai dar viena italo iniciatyva.
„Visi turime kažkaip prisidėti. Aš esu užsienietis, tad negaliu prisijungti prie ginkluotų pajėgų. Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, tai gaminti. Manau, kad svarbu, ką darau“, – sako Luca.
Italas sako, kad karius visada nori nustebinti, tačiau tai yra nemenka užduotis. Viskas atsiremia į kainą.
Aš esu užsienietis, tad negaliu prisidėti prie ginkluotų pajėgų. Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, tai gaminti
„Kartais gaminame rizotą, bet jį pastipriname mėsa, kitaip kariai tiesiog nesuprastų mūsų maisto. Per šventes gaminame picą, porkettą, bet tokius patiekalus gaminame ne miškuose, o būnant štabe“, – teigia Gian Luca.
Televizijos laidų vedėja Rita Miliūtė daugiau kaip dvejus metus savo laisvą laiką skyrė „Vaikų linijai“. Šiuo metu dėl darbų ir projektų gausos žurnalistė to nebedaro, tačiau sako vis dažniau pagalvojanti apie galimybę ten ir vėl sugrįžti.
Rita įsitikinusi, kad savanorystė – geriausias būdas padėti. Padėdama vaikams ji suprato, kad jiems nereikia brangiai kainuojančių žaislų, vaikams dažnu atveju paprasčiausiai trūksta bendravimo.
„Žmonės sako, kad neturi pinigų, tai ir padėti negali. Pinigai yra lengviausias būdas padėti. Didžiajai daliai vaikų, su kuriais aš kalbėjau, pagrindinė problema yra ne pinigai. Jiems reikia bendravimo, galimybės pasijusti geriau, supratimo, kad ne visi galvoja taip, kaip tie, kurie juos skriaudžia“, – savanorystės „Vaikų linijoje“ patirtis prisimena žurnalistė ir priduria, kad iš nelaimingo vaiko užauga nelaimingas žmogus. O savanorystė puiki galimybė tai pakeisti ir jam padėti.
Užsiimti šia veikla ją paskatino aplinkiniai: „Pagalvojau, kad jei jie gali, tai ir aš galiu, reikia pabandyti.“ „Vaikų liniją“ žurnalistė rinkosi, nes norėjo, kad jos balsą atpažintų kuo mažiau pašnekovų. Per visą daugiau kaip dvejus metus trukusią savanorystę Ritos balsą vaikai prisiminė vos keletą kartų.
Savanore R.Miliūtė tapo ne iš karto – jai reikėjo praeiti devynis mėnesius trukusius mokymus. Jie, pasak Ritos, buvo labai naudingi – padėjo pasiruošti psichologiškai.
Pinigai yra lengviausias būdas padėti
„Ne paslaptis, kad su tais vaikais bendrauti yra sunku, tam pasiruošti skirti specialūs mokymai. Jų metu mokėmės, kaip, tikrąja to žodžio prasme, neišprotėti ir nepriimti visų pasakojimų asmeniškai“, – pasakoja R.Miliūtė.
O istorijų dirbant „Vaikų linijoje“ galima išgirsti labai graudžių. Rita prisimena, kaip vaikai pasakodavo esantys mušami, neturintys, ką valgyti, ir paliekami užrakinti vieni namuose. Tokios istorijos gali palaužti net ir stipriausią žmogų.
„Sėdėdamas prie telefono tu turi suprasti, kad negali tų problemų išspręsti. Vienintelė pagalba – kalbėjimasis. Tai supratęs pradedi jaustis geriau. Palyginęs pokalbio pradžią ir pabaigą tu suvoki, kaip tas vaikas pasikeitė: jo balso tembras, nuotaika“, – apie savanorystę kalba žurnalistė.
Skambučių „Vaikų linija“, pasak R.Miliūtės, sulaukia nuolatos, dalis vaikų pagalbos prašo reguliariai – tiesa, kaskart jie kalba vis su kitu savanoriu. Visi skambučiai peradresuojami atsitiktine tvarka.
Aš negalvojau, kad Lietuvos vaikai gyvena taip blogai ir kad tiek daug problemų turi
Savanoriai iš vaikų dažnai sulaukia padėkų. Vaikai paskambina ir padėkoja tam tikram savanoriui. Visos padėkos „registruojamos“ specialioje lentoje. R.Miliūtė pasakoja, kad tokios žinutės savanorius labai pradžiugina.
Tačiau tai, pasak Ritos, mažai paguodžia, kai suvoki, kad valdžia tų problemų visiškai nesprendžia ir nuskriaustais vaikais nesirūpina.
„Aš negalvojau, kad Lietuvos vaikai gyvena taip blogai ir kad tiek daug problemų turi. Jei ir buvau girdėjusi, tai niekada negalvodavau, kad jos tokio masto ir kad jų niekas nesprendžia. Nė viena valdžia“, – apie ryžto stoką spręsti problemas kalba R.Miliūtė.
Dainininkė Viktorija Vyšniauskaitė-Cheri pasakoja, kad savanorystės idėją jai įskiepijo krikščioniškas auklėjimas ir bažnyčios lankymas. Ji visada buvo mokoma padėti kitiems. Prie anūkės mokymo prisidėjo ir močiutė – ji nuo mažumės ugdė atjautą nepasiturintiems.
Viktorija atvira – savanorystei norėtų skirti daugiau laiko, tikisi, kad artimiausiu metu ši veikla taps nuolatine. Iki šiol ji daugiausia savanoriaudavo tam tikromis progomis: dalyvavo „Maisto banko“ akcijoje, vykdavo padėti ir į vaikų globos bei nepilnamečių pataisos namus.
„Savanoriaujant mane labiausiai nustebino šiltas priėmimas – nebūčiau pagalvojusi, kad vien mano buvimas gali kažkam kelti šitiek teigiamų emocijų. Pamenu, prieš važiuojant į vaikų globos namus pirmą kartą truputį jaudinausi, maniau, kad būsiu neįdomi vaikams, ypač paaugliams. Bet buvo priešingai“, – apie savanorystę kalba V.Vyšniauskaitė-Cheri.
Pagalba kitiems dainininkei padėjo suprasti ir tai, kokia ji yra laiminga, kiek daug dalykų paprasčiausiai neįvertina: „Mes visada norime daugiau ir dažnai pamirštame pasidžiaugti jau tuo, ką turime.“
V.Vyšniauskaitė-Cheri įsitikinusi – savanoriauti svarbu dėl mūsų pačių. Ši veikla, pasak Viktorijos, padeda emociškai, suteikia pasitikėjimo, laimės.
Mes visada norime daugiau ir dažnai pamirštame pasidžiaugti jau tuo, ką turime
Dar vienas savanorystės būdas, kuriuo užsiima Viktorija, tai aukojimas. Dainininkė remia įvairias organizacijas, šeimas, kurios prašo pagalbos. Paramos gavėjus Viktorija renkasi atsitiktinai: pamačiusi socialiniame tinkle pagalbos prašantį įrašą, kuriuo pasidalijo draugai, ar gatvėje išvydusi paprasčiausią plakatą.
