Ką tik debiutavote naujoje TV laidoje. Vienoje vietoje ilgai neužsibūnate?..
„Auksinės savaitės bykstės“ nebėra, tad belieka tai įvardyti kaip praėjusį, bet labai smagų ir įdomų gyvenimo etapą.
Taip susiklosto. Jei televizijoje būtų ilgalaikis ir įdomus projektas, galbūt ten dirbčiau daug metų. Kita vertus, nereikia bijoti keisti darbo. Esu iš tų žmonių, kuriems maga išbandyti ką nors nauja. Atsiranda naujų žmonių, nauja aplinka, naujos galimybės. Kuo daugiau įdomios patirties, tuo geriau. Tai padeda augti ir tobulėti ir kaip asmenybei.
TV žurnalistės karjerą pradėjote laidoje „Labas rytas“. Jeigu vėl reikėtų kasdien keltis ketvirtą ryto?..
„Labame ryte“ prasidėjo mano, TV laidų vedėjos, karjera. O žurnaliste aš dirbau nemažai metų ir iki tol. Nė vienas, keldamasis ketvirtą ryto ar net prieš ketvirtą, jums nepasakys, kad tai – nuostabiausias dalykas gyvenime. Juolab kad jaunas žmogus juk turi ką veikti ir vakarais (šypsosi). Bet tikrai buvo nuostabių akimirkų, kai tekant saulei, bundant gamtai, važiuoji į miestą pro rūke paskendusius laukus, kuriuose ganosi žirgai. Neįtikėtinai gražūs vaizdai. Gailiuosi, kad tada nesivežiojau fotoaparato. Ar norėčiau tai pakartoti? Niekada nesakyk „niekada“.
Viename interviu sakėte, kad dirbdama „Labame ryte“ turėjote elgtis solidžiai, tramdyti savo žemaitišką temperamentą... Dabar jaučiatės savo rogėse?
Dabar išties daugiau laisvės. Bet tai nereiškia, kad „Labame ryte“ šalia manęs kažkas su rimbu stovėjo. Skirtingos laidos, skirtingi ir reikalavimai. Dirbdama laidoje „Ne vienas kelyje“ jaučiuosi tikrai gerai, nes ši sritis man yra labai įdomi, laukia daug atradimų.
Kas paskatino sutikti vesti tokią (ne)moterišką laidą apie automobilius. Iš kur tokia aistra?
O kas sako, kad automobiliai – tik vyrų reikalas? Juk moterys taip pat vairuoja.
Iš kur automobilių potraukis? Man sunku atsakyti... Jau nuo vaikystės laukiau, kada galėsiu vairuoti, anksti to ėmiau mokytis, o dalyvavimas įvairiose lenktynėse suteikė netikėtų, bet malonių pojūčių. Džiaugiuosi, kad mėgstama sritis, pomėgis tapo darbu. Tiesa, mane labiau traukia lenktynės, ralis, o čia rengiu reportažus ir apie saugų vairavimą, automobilių pasaulio naujoves, supažindinu su įdomiomis asmenybėmis.
Koks laidos sumanymas? Kokiam žiūrovui – profesionalui ar eiliniam – ji skirta?
Laida skirta visiems vairuotojams, bet, manau, bus įdomi ir profesionalams. Juk jie važinėja ne tik trasomis, bet ir miesto gatvėmis, keliais, susiduria su kitais eismo dalyviais. Ir patarsime, ir patys lauksime žiūrovų pasiūlymų. Norisi, kad laida būtų naudinga ją žiūrintiesiems ir bent truputėlį pagerintų situaciją Lietuvos keliuose.
Šiais metais vykusiame konkurse „Geriausias Lietuvos vairuotojas“ aplenkėte per dvidešimt vyrų ir patekote į finalą. Kokiais laimėjimais dar galite pasigirti?
Visada domėjausi automobiliais, bet nebuvau to apsėsta. Gaudžiau tą informaciją, kuri man buvo įdomi. Tikrai nelindau po variklio gaubtu (šypsosi). Nors gal jau ir reikėtų.
Įspūdingais laimėjimais tikrai negaliu pasigirti. Mėgėjiškuose raliuose, slalomuose esu laimėjusi taurių, bet man kur kas įdomesnės rimtos lenktynės. Norint jose pasiekti aukštumų, tuo reikia gyventi jau nuo paauglystės. Konkurse „Geriausias Lietuvos vairuotojas“ sugebėjau nustebinti ne tik kitus, bet ir save. Tikrai nemaniau, kad pavyks patekti į finalą. Atėjau smagiai dalyvauti. Didelių ambicijų neturėjau. Tad su tokia pat mintimi keliausiu ir į finalą.
Ko gero, prie vairo „kaifuojate“? Kas buvo pirmasis vairavimo mokytojas?
Man tikrai patinka vairuoti. Pirmasis mokytojas, žinoma, buvo tėtis. Jis buvo labai kantrus ir geras, todėl baimės vairuoti neįgijau. Bet tai yra sritis, kur nuolat reikia mokytis – kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra.
Turbūt neturite nuobaudų ir nesate padariusi nė vienos autoavarijos?
Rimtų nuobaudų neturiu. O avarijos... Man atrodo, kad daugeliu atvejų tai yra laimės dalykas. Kai kasdien važinėji judriame mieste, net jei važiuoji tvarkingai, paisydamas taisyklių, dar nereiškia, kad kas nors į tave neįvažiuos ar nesukels avarinės situacijos.
Gal pati pasikeičiate nuleistą ratą kelyje?
Gedimų netaisau, nes tuo turi užsiimti žmonės, kurie tai išmano. Kol kas nebuvo nei rato nuleidę kelyje, nei kitokių bėdų nutikę. Tikiuosi, kad to ir nebus, nes tik teoriškai žinau, kaip reikia pakeisti ratą, bet to dar nesu dariusi. Tokioje situacijoje bandyčiau išsisukti moteriškai – ieškočiau vyriškos pagalbos (šypsosi).
Man norėtųsi, kad apskritai nebūtų tų varžybų tarp lyčių, kurie geresni. Kad visi, užuot kaltinę vieni kitus, susimąstytų ir saugiau vairuotų. Daugiau pagarbos ir kantrybės kelyje tikrai praverstų.
Įsivaizduojate gyvenimą be automobilio?
Galima gyventi be daugelio daiktų. Šiltuoju metų laiku apskritai stengiuosi daugiau vaikščioti, važinėti dviračiu. Kai pripranti, tie atstumai neatrodo tokie dideli. Žinoma, atvėsus orams, automobilis tampa tikrai mielu draugu. Viena vertus, su automobiliu patogiau, kita vertus, labai mėgstu vairuoti, tad sunku būtų to atsisakyti.
Naujajai laidai reportažą rengėte net Paryžiuje?..
Vykome su kolegomis į pasaulinę automobilių parodą Paryžiuje. Kelionė buvo nelengva. Para automobilyje ir dar prie vairo yra nemenkas iššūkis. O ir parodoje buvo tiek visko... Buvo įdomu pamatyti, ką automobilių kūrėjai dar tik siūlys rinkai ar apskritai, kokie bus ateities automobiliai, kaip jie atrodys po daugelio metų. Tikrai buvo į ką akis paganyti. Tai parodysime „Ne vienas kelyje“ laidose. Norisi sukurti įspūdį, tarsi patys žiūrovai būtų ten pabuvę.
Esate drąsi moteris? Adrenalinas jums – tarsi gyvenimo prieskonis...
Nežinau, ar esu drąsi... galbūt. Stiprybės manyje tikrai yra. Bet ji ir atsiranda tik gavus išbandymų ir gyvenimo pamokų. Nesu nutrūktgalvė, adrenalino fanatikė. Tiesiog yra dalykų, kurie mane traukia, suteikia kraują kaitinančių pojūčių. Dar yra daug dalykų, kuriuos noriu išmėginti.
Ar yra statistikos duomenų, kas geresni vairuotojai: moterys ar vyrai? Gal paneigsite mitą, kad jei graži moteris prie vairo – lauk nelaimės...
Nežinau tikslios statistikos, bet teko girdėti, kad moterys dažniau patenka į lengvesnius eismo įvykius, o žmonės dažniau sužalojami ar žūsta, deja, vairuojant vyrams.
Man norėtųsi, kad apskritai nebūtų tų varžybų tarp lyčių, kurie geresni. Kad visi, užuot kaltinę vieni kitus, susimąstytų ir saugiau vairuotų. Daugiau pagarbos ir kantrybės kelyje tikrai praverstų. Čia tik vyrų sukurtas mitas, kad visos moterys – prastos vairuotojos. Manau, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra ir žioplinėjančių, ir puikiai valdančių automobilį.
Stebinate ne tik puikiais vairavimo įgūdžiais, bet ir geru kalbos mokėjimu – šiemet vykusiame nacionaliniame moksleivių konkurse „Švari kalba – švari galva“ buvote pripažinta viena geriausių...
Dalyvauti konkurse pasiūlė draugė, kuri jį padėjo organizuoti. Be to, ten sutikau ne tik kolegų, bet ir dėstytojus Ireną ir Antaną Smetonas.
Ir čia sugebėjau nurungti visus kolegas (šypsosi). Smagiai praleidau laiką ir grįžau su diplomu. Už tai turėčiau dėkoti mamai, lietuvių kalbos mokytojai, kuri iki šiol mane prižiūri ir pasako pastabas, jei ne taip sukirčiuoju kalbėdama laidoje. Žurnalistas turi puikiai išmanyti kalbą. Po „Labo ryto“ aš gal net pernelyg atsipalaidavau – dabar jau net reikia susiimti ir labiau kontroliuoti savo liežuvį (juokiasi).
Kaip visur spėjate? Jei neklystu, randate laiko ir pabėgioti krosą?
Nemėgstu nieko neveikti. Norisi laiką leisti tikslingai, prasmingai. Atšalus orams, bėgioti jau vėsoka. Saugau balsą, tad nerizikuoju. Bet su dviračiu vakar važinėjau. Saulė šviečia, medžiai dar su spalvotais lapais. Smagu, kai važinėti taip gražu. Bėgioju dėl geros savijautos, puikios nuotaikos, kad išsiugdyčiau ištvermę – „perlaužčiau“ save. Kai nesustodama bėgu valandą, būna momentų, kai atrodo, kad jau viskas, daugiau nebegaliu. Bet susikaupiu ir ateina „antrasis kvėpavimas“ bei malonus jausmas, kad nugalėjau save.
Gal esate sveikuolė?
Renkuosi šviežią, ekologišką maistą, kosmetiką, namų priežiūros priemones. Tikrai matau to prasmę ir jaučiu skirtumą tarp parduotuvėje pirkto pomidoro ir parsivežto iš mamos sodo.
Ar asmeniniam gyvenimui lieka laiko? Viename interviu sakėte: „Šeimos kurti neskubu, nes viskam savo laikas. Vaikai turi gimti iš meilės ir laukiami.“ Gal kas nors pasikeitė?
Mano gyvenime viskam lieka laiko. Juk kaip žmogus jį sudėlioja, taip viskas ir yra. Svarbu žinoti savo vertybes ir paisyti prioritetų. Man didžiausios vertybės yra sveikata, šeima, įdomi veikla, bendravimas su žmonėmis, kurie suteikia gyvenimui kažką nauja.
Kažkada ir mezgiau, ir siuvau, ir siuvinėjau, ir nėriau... ko tik nedariau (šypsosi). Dabar mano laisvalaikį užėmė aktyvesnė veikla. Kas gali būti smagiau už naują erdvę, naują patirtį ir naujai sutiktus žmones.
Kokie vyrai verti jūsų dėmesio?
Kaip mano močiutė sakydavo, vyras – kad tik už velnią gražesnis – ir užtenka (juokiasi). Tikrai ne išorinis grožis svarbiausia. Akims paganyti – taip, bet kad norėtųsi su tuo žmogumi bendrauti, diskutuoti, vyrui reikia kur kas daugiau. Vertinu protą ir humoro jausmą ir pagarbą kitam.
Turbūt namuose esate visai kitokia nei eteryje?
Tikrai nesu užsidariusi, atsitvėrusi nuo pasaulio. Bendrauju, kone kasdien susipažįstu su naujais žmonėmis. Būna, kad jie tampa gerais bičiuliais ar net draugais. Tai jų ir reikėtų klausti, kokia aš esu.
Anksčiau buvau aršesnė. Dabar jau gyvenimas apramino, įgijau daugiau išminties. Darausi tolerantiškesnė. Žemaitiškas užsispyrimas dažnai praverčia – neleidžiu kitiems lipti ant galvos. Svarbiausia būti stipriam dvasia, žinoti, ko nori, ir gerbti kitus.
Turite moteriškų silpnybių, o gal esate reta išimtis?
Turiu ir moteriškų silpnybių, ir tokių, kurių moteriškomis nepavadinsi. Mėgstu geros kokybės kvepalus, papuošalus, bet jei pastatytumėte greta puikų greitą automobilį ir gražius aukštakulnius, mano akys nukryptų į keturratį (šypsosi).
Ko stinga, kad galėtumėte pasakyti: „Esu visiškai laiminga“?
Kažkur skaičiau ir su tuo sutinku, kad laimė yra suvokimas, jog tau užtenka tiek, kiek turi. Kasdien džiaugiuosi tuo, ką turiu. Reikia vertinti tai, ką gauname šiandien, nes nežinome, kas bus rytoj. Bet ir rytojų aš visada matau šviesų.
