Sakoma, kad greta kiekvieno žinomo vyro yra išmintinga ir stipri moteris. O kokie vyrai šalia garsių, protingų ir ne mažiau žavių damų? Kaip jie vertina žmonų daromą karjerą ir pasiekimus? To teiraujamės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vyro gydytojo Gedimino Degučio ir dviejų advokatų – Rolando Galvėno, valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės sutuoktinio, ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės vyro Zenono Juknevičiaus.
„Jei reikia, tai reikia“
Medicinos mokslų daktaro, gydytojo ortopedo Gedimino Degučio žmona Irena Seimo pirmininke išrinkta neseniai – prieš tris savaites. Įdomu, kokios mintys užplūdo sutuoktinį sužinojus šią naujieną. „Tai, kad žmona tapo Seimo pirmininke, nesukėlė nei ypatingų teigiamų, nei neigiamų emocijų. Žiūriu į tai kaip į darbo reikalą – jei reikia, tai reikia, – sako pašnekovas. – Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai “karštomis„ mūsų dar neilgos istorijos dienomis griuvo vyriausybės, žmonai reikėjo būti laikinąja premjere, ministre. Jau nuo tada esame išėję buvimo viešumoje ir įtampos mokyklėlę, todėl ši žinia nebuvo kuo nors ypatinga.“
Jam sunku pasakyti, kada suprato, kad žmona įžengia į didžiąją politiką. „Gal tada, kai tapo Seimo nare, o gal kai buvo socialinės apsaugos ir darbo ministrė? – svarsto vyras ir su meile reziumuoja: –Pažįstu žmoną ir kaip žmogų, ir kaip politikę. Žinau, kad ji visada laikosi tų pačių principų. Kritimai, kilimai, pozicija, opozicija nieko nereiškia. Žmogus išlieka toks, koks yra. Man žmona visada ta pati.“
Namų fėja
Niekam ne paslaptis: kuo aukštesnes pareigas žmogus eina, tuo mažiau jam lieka laisvo laiko. Ar vyras nenorėtų, kad Seimo pirmininkė būtų tiesiog žmona, ta geroji namų dvasia, kuri su šilta vakariene laukia iš darbo grįžtančio sutuoktinio. „Žmonos garbei galiu pasakyti, jog ji ir dabar yra ta geroji namų fėja, kuri kartais man paruošia vakarienę ar net pietus. Galbūt kai kam atrodys nesuprantama, bet mes neturime tarnaitės, kuri visa tai darytų. Mes dirbame vienas kitą paremdami. Kai būnu laisvesnis, su malonumu padarau žmonai pietus. Ir į parduotuvę nuvažiuoju. Tiesa, anksčiau apsipirkti važiuodavome dviese, dabar tenka vienam. Juk netempsi iš paskos viso apsaugos kortežo į prekybos centrą“, – šypsosi medikas.
„Didžiausia nelaimė“
Prakalbus apie apsaugą G.Degutis prisipažįsta, jog tai ir yra „didžiausia nelaimė“, su kuria tenka taikytis sutuoktinei tapus Seimo pirmininke. „Manęs visai neapsunkina tai, kad žmona eina aukštas politines pareigas. Slegia, kai visą laiką tenka būti tarp kamerų. Jų pilna visur – ant sienų, stulpų. Naktį kieme dega šviesos, ten sėdi žmonės. Neįprasta. Kitas nemalonus dalykas: kad ir kur pajudėtum, visur lydi apsauga. O juk žmogus nori turėti ir privatų gyvenimą. Būčiau labai laimingas, jei viso to nebūtų“, – prisipažįsta jis. Tačiau apsaugos vyrams G.Degutis negaili gerų žodžių, sako, kad jie labai šaunūs ir supratingi.
Vienas kito neauklėja
Jis – išvaizdus medikas moteriškame kolektyve, ji – žavi dama tarp vyrų politikų. Ar neįsliūkina į namus pavydo šmėkla? „Nei aš, nei žmona niekada nekėlėme vienas kitam pavydo scenų, nes tam paprasčiausiai nebuvo jokio pagrindo“, – tikina G.Degutis. Jam nesuprantama, kai žmonės pykstasi, barasi, o paskui vienas kitam dovanoja gėlių. Prisipažįsta nesantis romantiška asmenybė ir žmonos staigmenomis nelepinantis. „Stebinu tik gimtadienio proga“, – juokiasi.
G.Degutis tvirtina, kad juodu nėra svajotojai, žmona – sisteminio mąstymo žmogus, nepuolantis spontaniškai priimti sprendimų. Toks pat ir jis. „Galbūt todėl taip gerai sutariame ir jau 37 metus gyvename kartu. Jaučiamės labai komfortabiliai“, – atvirauja pašnekovas.
Paprašytas prisiminti pažintį su žmona, G.Degutis pasakoja beveik keturių dešimtmečių senumo istoriją taip, tarsi tai būtų ryškus vakarykštis įvykis.
G.Degutis teigia, jog nė vienas jų nesąs šeimos galva, nors tai gali pasirodyti juokinga ar nelabai įtikima. Tiesiog abu sutuoktiniai turi sritis, kuriomis rūpinasi, bet nesistengia vienas kito auklėti, mokyti ar nurodinėti. Pasakodamas apie šeimą medikas neslepia, kaip tvarkomi finansiniai dalykai: „Pinigai padėti, kiekvienas pasiima tiek, kiek jam reikia. Mes vienas kito nekontroliuojame.“
Irutė diplomatiškesnė
Klausantis tokio pasakojimo kyla klausimas, negi sutuoktiniai gyvena nesipykdami? „Buvome ir mudu susipykę“, – juokiasi G.Degutis. Tačiau šiandien jis nevadina to tikru pykčiu. „Dieve tu mano, koks ten susipykimas. Sunku net būtų pasakyti dėl ko. Paprastai kokią valandą patylime, paskui vienas į kitą pasižiūrime ir pradedame juoktis. Tai ir viskas“, – patikina. Ir dėsto gyvenimišką tiesą, kad žmonės dažniausiai rimtai susipyksta dėl visiškų niekų. Ypač jaunystėje, kai norisi įrodinėti savo tiesas ir žūtbūt nugalėti. „Turiu pripažinti, kad mano Irutė buvo diplomatiškesnė, kartais man nusileisdavo. Tokia ji yra ir dabar“, – meiliai apie sutuoktinę kalba gydytojas.
Mėlynakė mergytė
Paprašytas prisiminti pažintį su žmona, G.Degutis pasakoja beveik keturių dešimtmečių senumo istoriją taip, tarsi tai būtų ryškus vakarykštis įvykis. „Į Medicinos fakultetą įstojau 1967 metais. Kaip dabar prisimenu tą dieną. Sėdėjome Didžiojoje auditorijoje ir laukėme, kada ateis prodekanė. Aplink vaikščiojo daug merginų, pasipuošusių, šaunių. Staiga į auditoriją įėjo tokia nedidukė, šviesiaplaukė, mėlynakė mergytė – greitai judanti, laikanti rankoje studentų sąrašą. Nors nebuvau tas, kuris labai spoksotų į paneles, pažvelgęs į ją pajutau, kaip kažkas tvykstelėjo per širdį, – prisimena pašnekovas. – Greta sėdinčio draugo paklausiau, kas ši panelė. “Ji iš mūsų grupės„, – atsakė tas.“
Nuo tos akimirkos būsimi sutuoktiniai dar beveik porą metų tik žvilgčiojo vienas į kitą. Draugauti pradėjo trečiame kurse, o susituokė penktame. „Mūsų meilės istorija – ne iš tų staigiųjų, kai jaunuoliai susitinka, įsimyli, po poros mėnesių susituokia, o dar po trijų jau skiriasi“, – juokiasi G.Degutis. Ir tvirtina esąs be galo dėkingas žmonai, kad visus tuos metus jo laukė, nes, kaip vėliau išsiaiškino, šis vaikinas buvo labai kritęs į širdį. „Jeigu nebūčiau jai rūpėjęs, tiesiog būtų susiradusi kitą. Gerbėjų aplink save turėjo sočiai“, – atvirauja gydytojas.
Medikės karjera sugadinta
G.Degutis sako įsivaizdavęs žmoną kaip gerą draugę visam gyvenimui. Taip pat neabejojęs, jog ši bus puiki gydytoja. Tik neturėjęs jokios nuojautos, kad jo mylima Irutė taps karjeros moterimi, juolab politike. „Visą jos, kaip gydytojos, karjerą sugadino politika“, – pusiau rimtai, pusiau juokais ištaria G.Degutis. Paklaustas, ar jo paties niekada neviliojo politika, vyras kelis sykius kategoriškai pakartoja „ne“.
Ką G.Degutis mano apie karjeros moteris? „Man svarbiausia – šeimos moteris. Jeigu jai pavyksta ir karjerą padaryti – nuostabu. Bet jei būtų tik karjeros moteris, neturėtų šeimos, tai taptų jos tragedija“, – įsitikinęs garsus medikas. Pasak G.Degučio, tai atsispindi susvetimėjusioje, vertybių krizės persmelktoje Vakarų visuomenėje. Ten yra daug karjeros moterų. Jeigu jos turi vaikų, šie paliekami auginti auklėms, o šeimos kuriamos ir ardomos lengvai bei paprastai.
„Sukurdama šeimą ir augindama vaikus moteris atlieka pareigą gamtai, visuomenei, šaliai. Tai pagrindinis dalykas. O vyras privalo visokeriopai paremti vaikučius auginančią moterį. Visa kita, nesvarbu, ar politika, ar dar kas nors, yra labai gerai, bet tik po to“, – neslepia nuomonės G.Degutis.
Jis teigia neskirstantis darbų į vyriškus ir moteriškus. „Pažiūrėkime, kiek aplink yra aukštus postus užimančių politikų vyrų, kurie nieko nesugeba. Na ir kas, kad jie mūvi kelnes“, – nusijuokia G.Degutis.
Vaikai, bažnyčia, virtuvė
Advokatas Rolandas Galvėnas ir valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė susituokę beveik šešiolika metų. „Buvome pažįstami, nes kartu dirbome, bet tik išėję į kitas darbovietes, pasukę skirtingais profesinės karjeros keliais ir vėliau susitikę per vienus mokymus, supratome, kad norime būti kartu. Ir drauge esame iki šiol“, – apie pažintį su žmona pasakoja advokatas.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rasa Budbergytė |
Ar nesunku gyventi su karjerą darančia moterimi? „Nepritariu tai nuomonei, kad moteriai turi rūpėti, kaip sako vokiečiai, tik “Kinder, Kirche, Kuche„ (vaikai, bažnyčia, virtuvė)“, – pabrėžia R.Galvėnas. Jo įsitikinimu, toks mąstymas yra atgyvena. „Manau, silpni vyrai renkasi moteris, kurios nori būti tik namų šeimininkės. Stiprūs vyrai renkasi stiprias moteris. Jei moteris sugeba sėkmingai siekti karjeros, tai jai netrukdo būti gera sutuoktine ir mama. Žiūrėdamas į žmoną suprantu, kad tokie dalykai galimi. Kita vertus, puikiai suvokiu, kaip tai yra nelengva, kaip sunku išlaikyti balansą tarp darbo ir šeimos“, – dalijasi patirtimi advokatas.
Matydamas, kad žmonai sunku, vyras sako tiesiog perimantis dalį jos darbų namie, o vieną kitą buitinį rūpestį pavedantis sūnui. Ir nors paauglys turi daug mokytis, lanko būrelius, jis žino savo pareigas. Grįžęs iš mokyklos pasidaro valgyti, pavedžioja šunį, susitvarko kambarį.
Asmeninės laisvės mažiau
Kaip sekasi gyventi su visuomenėje gerai žinoma moterimi? Ar tai netrukdo šeimos gyvenimui? „Susituokę žmonės turi padėti vienas kitam, taip pat ir tada, kai partneris daro karjerą. Džiaugiuosi, kad žmona sėkmingai žengia karjeros laiptais valstybės tarnyboje. Man dėl to nekyla neigiamų jausmų“, – tikina R.Galvėnas. Ir prisipažįsta, jog kadaise pats darbavosi valstybės tarnyboje. Tačiau net ir turėdamas galimybių kilti karjeros laiptais atsisakė to, pasirinko kitą, jam įdomesnį kelią – privačią advokato praktiką.
Nors sutuoktinių karjeros keliai išsiskyrė, vienas kito darbus jie supranta. „Rasos buvimas oficialiame poste šiek tiek riboja asmeninę šeimos laisvę, nes ji yra viešas asmuo, o tai įpareigoja ir kitus šeimos narius laikytis viešiesiems asmenims taikomų standartų“, – dėsto advokatas. Tokią situaciją jis vertina kaip natūralų dalyką. Kaip ir tai, kad, pavyzdžiui, eidamas į spektaklį ar koncertą gali būti netikėtai nufotografuotas vien dėl to, jog esi šios pareigūnės vyras.
Ir kontrolierė verda
Spaudoje ar per televiziją valstybės kontrolierė visada atrodo labai griežta ir dalykiška moteris. O kokia ji namie? R.Budbergytės vyras nusišypso: „Rasos pareigoms tinka taip atrodyti. Iš tikrųjų ji – labai teisingas, sąžiningas ir šiltas žmogus. Tai reikia pajusti ir suprasti.“ Tarsi patvirtindamas savo žodžius jis išduoda keletą griežtosios pareigūnės pomėgių. „Žmona perskaito daugumą išleidžiamų grožinės literatūros kūrinių. Net rytą prieš darbą mėgsta atsiversti knygą. Todėl man paprasčiau pasirinkti, ką skaityti – Rasa pataria, ar verta“, – prisipažįsta vyras. Dar vienas šeimą džiuginantis valstybės kontrolierės pomėgis – suktis virtuvėje. „Rasai labai patinka gaminti įvairius naujus patiekalus“, – šypsosi R.Galvėnas.
Vakarais sutuoktiniai mėgsta ilgokai pasivaikščioti vedžiodami šunį. Sulaukę atostogų su malonumu keliauja: ir po Lietuvą, ir po užsienio šalis. Kelionių akimirkas visada įamžina R.Galvėnas, mat fotografija – jo pomėgis.
Advokato teigimu, jų šeimoje nėra tokių dalykų kaip vienos galvos lyderystė. „Svarbius sprendimus priimame pasitarę ne tik tarpusavyje, bet ir su sūnumi. Tik tada atsiranda protingiausias, šeimai naudingiausias sprendimas“, – sako pašnekovas.
Svarbu pusiausvyra
Ką šaunios ir veiklios valstybės kontrolierės vyras mano apie tai, kad valdžioje vis daugėja moterų? „Pusiausvyros dar nėra, nors kelios moterys ir užima svarbiausius postus“, – taikliai pažymi advokatas. Pasak jo, tai gera tendencija. Juk svarbu, kad šalia vyrų būtų ir moterų, kurios protingai patartų, nes tik vyro ir moters protas, emocinis intelektas vienas kitą papildo, padeda priimti tinkamiausią sprendimą. „Ši tendencija yra sveikintina. Tą akivaizdžiai parodo Skandinavijos pavyzdys. Lietuvai tai irgi būtų naudinga“, – įsitikinęs R.Galvėnas. Advokatas svarsto, kad gal tada ir mūsų valstybėje būtų tvarkomasi išmintingiau ir rūpestingiau.
Baigdama pokalbį smalsauju, kaip R.Galvėnas jaučiasi dėl to, jog žmona ir susituokusi pasiliko savo pavardę. Gal tai tokia emancipacijos išraiška? Išgirstu itin subtilų ir diplomatišką atsakymą: „To reikėtų klausti pačios Rasos. Nesvarbu, kokia būtų pavardė, žinau, kad ji yra mano žmona. Tai jos sprendimas.“ Paskui šypsodamasis priduria, jog mergautinė pavardė suteikia aplinkiniams pretekstą aptarinėti moters šeiminę padėtį. Bet tik tiek.
„Nesu viešumos mėgėjas“
Kai kalbama apie žavias, sėkmingai karjerą darančias, bet šeimos nepamirštančias moteris, negalima nepaminėti krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės. Ne paslaptis, kad ją su vyru advokatu Zenonu Juknevičiumi suvedė politika. Abu – Nepriklausomybės Akto signatarai. Tik vėliau vyras pasirinko privačią advokato praktiką, o žmona įsitvirtino didžiojoje politikoje.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Rasa Juknevičienė |
Pernai, kai R.Juknevičienė tapo krašto apsaugos ministre, Z.Juknevičius LŽ prisipažino, kad toks gana seniai politika užsiimančios žmonos karjeros vingis jo nė kiek nenustebino. „Čia nėra nieko ypatinga. Prisiminkite, juk ji buvo ir Seimo pirmininko pavaduotoja“, – priminė Z.Juknevičius. Klausiamas, ar sunku turėti žmoną – garsią politikę, vyras tikino negalįs vienareikšmiškai atsakyti. „Rečiau matomės, nukenčia bendras laisvalaikis, tiesą sakant, jo ir nėra. Tačiau mano gyvenimas jau ne vienus metus toks, – tvirtino dėl to neišgyvenantis ponas Zenonas ir prisipažino: – Buities reikalai man ne naujiena, esu įpratęs. Kartais tie rūpesčiai net malonūs.“ Pasiteiravus, kaip leidžia laisvalaikį, Z.Juknevičius užsiminė, jog pastaruoju metu grįžo prie jaunystės metais skaitytos klasikos. „Į teatrą beveik nenueiname, be to, nėra ir spektaklių, kurie būtų labai prie širdies“, – kalbėjo Z.Juknevičius. Į kiną sutuoktiniai nueina dažniau, bent taip būdavo anksčiau. Pasak pono Zenono, kartais jo žmona grįžta tokia pavargusi, kad nelabai ir nori kur nors eiti. „Aš tikrai nesu viešumos mėgėjas, labiau vertinu privatumą. O Rasa – viešumos žmogus“, – anąkart kalbėdamas su LŽ pabrėžė advokatas.
Tačiau šį kartą kalbinamas krašto apsaugos ministrės vyras apie asmeninį gyvenimą nelinkęs atvirauti. Ne todėl, kad nerastų žmonai gražių žodžių ar jį trikdytų itin atsakingos sutuoktinės pareigos. Jos veikla Z.Juknevičiui daug metų yra savaime suprantamas dalykas. O nesuprantamas – žmonių veržimasis į spaudos puslapius ir asmeninio gyvenimo detalių viešinimas. „Labai atsiprašau, jei kai kuriems galbūt atrodo keista, kad Z.Juknevičius nesiveržia į laikraščius, bet esu tokios nuomonės, – sako advokatas ir atsisveikindamas šmaikščiai paaiškina savo sprendimą dabar nekalbėti: – Nesu Zvonkus ar kas nors panašus.“
