Jei ir jūs norite pasidalinti savo LGBT istorija su manimi ir „Ypatingos“ skaitytojomis, jei norite įspėti, pabudinti kitus, o gal tiesiog įkvėpti ir su visais pasidžiaugti – lauksiu jūsų žinučių instagrame.
Ar smurtas tarp merginų iš tiesų egzistuoja, ir jei taip – koks jis? Kodėl mes darome tas pačias klaidas, pasirinkdamos netinkamas partneres ir kodėl taip ilgai taikstomės su skausmu?
Apie tai su „Ypatingos“ skaitytojomis dalijasi mergina, kuri nors ir nusprendė išlikti anonime, bet išdrįso padrąsinti kitus ir paklausti savęs – „Ar apie tokią meilę mes svajojome, būdami maži?...“
– Papasakok „Ypatingos“ skaitytojoms apie save. Kada supratai, jog esi biseksuali?
– Visą laiką, kiek galiu save prisiminti, žinojau, kad tokia esu – nuolatos žavėjausi tiek vaikinais, tiek merginomis, mėgdavau su jais flirtuoti, tačiau jokių etikečių tam nelipdžiau, maniau, kad tai natūralu, net buvau kiek nustebusi, kad kiti niekada nejautė potraukio abiem lytims.
– Kaip į tavo prisipažinimą reagavo draugai bei šeima?
– Negaliu atsiminti jokios ryškios „coming out“ (liet. – prisipažinimo) istorijos bent vienam iš savų draugų, nes kai pradėjau susitikinėti su mergina, viskas vyko labai organiškai, niekam nekilo jokių klausimų, tad nemaniau, jog turėčiau kažkam aiškintis. Sulaukiau palaikymo, nors galbūt buvo šiek tiek nuostabos, tačiau iš gerosios pusės, su susijaudinimu ir susidomėjimu.
Mano šeima katalikiška bei homofobiška, laikanti LBGTQ+ bendruomenę išsigimėliais, tad niekada nejaučiau poreikio jiems atsiverti. Žinojau, kad niekada nebūsiu suprasta ir švaistysiu savo energiją veltui, jei bandysiu jiems paaiškinti apie savo orientaciją.
– Net šešerius metus buvai „įstrigusi“ toksiškuose santykiuose su kita mergina. Kokie jie buvo pradžioje?
– Susipažinome dar mokykloje, abi buvome labai jaunos, tad tie pirmi nedrąsūs žvilgsniai, prisilietimai ir slapti pasisakymai mano atmintyje susidėjo į tokį žavų ir vis dar ryškų prisiminimą. Nuolat kartojau, kad draugystės pradžia buvo labai graži ir itin tyra, nors dabar, praėjus daugiau laiko nuo mūsų išsiskyrimo, aš suprantu, jog sulig santykių pradžia pasirodė ir manipuliacija, tik tuo metu to nesupratau.
Pradžia rodėsi saldi. Mes vaikščiodavome susikibusios rankomis, lydėdavome viena kitą namo, sunkiai išsiskirdavome, besibučiuodamos už namo kampo. Tačiau per porą mėnesių atsirado ir pirmieji pykčiai, dėl kurių ji imdavo save žaloti ir grasinti, šitaip priversdama mane jaustis nepatogiai.
Nemeluosiu, tai sužinojusi, ėmiau tą patį daryti ir pati, iki galo nesuvokdama kodėl. Kažkiek dėl viso to kaltinau save. Visa tai jau turėjo signalizuoti, jog šie santykiai – ne man, turėjau tai suprasti jau tada, tačiau tuomet niekas nesisvaidė šiais pavadinimais, paaiškinimais, kas yra toksiški santykiai ir kad jų reikia vengti. O ir iki šiol psichologinis smurtas, kitaip sakant – „dramos“, yra kvailai, naiviai romantizuojamos ir „piešiamos“ kaip tikros meilės simbolis.
– Mylėjai ją? Kaip kartu leisdavote laiką?
– Laiką leisdavome labai įvairiai – be viso to, ji buvo miela ir rūpestinga, nuolat sugalvodavo, kaip mane nustebinti, kad jausčiausi ypatinga. Todėl atsidusdama galiu pasakyti, jog mylėjau. Ji pirmoji mane privertė taip jaustis, todėl visada tai ir atsiminsiu. Dėkojau jai už tai ir dar begalę dalykų.
Mums net nebūdavo labai svarbu, ką veikti, svarbiausia, kad būtume kartu. Kartais ji pasikviesdavo vakarienės ar pažiūrėti filmo, eidavome pasivaikščioti iki vėlumos, be perstojo kalbėdavomės ir dalindavomės savo svajonėmis. Taip pat eidavome kartu į vakarėlius, išgėrinėdavome ir kitaip linksmindavomės viena kitos kompanijoje.
– Kaip viskas keitėsi ir kada supratai, kad šie santykiai tempia tave žemyn?
– Laikui bėgant vis labiau viena prie kitos pripratome, atsipalaidavome, tačiau negaliu atsiminti tikslaus momento, kuomet viskas pradėjo ristis žemyn. Nuolat girdėdavau replikas dėl įvairiausių smulkmenų, susijusių su mano išvaizda. Pavyzdžiui, kaip turėčiau lakuoti nagus ar kaip turėčiau rištis savo plaukus... Tiesą sakant, aš maniau, kad tai yra normalu, tad dariau viską, kad ir toliau jai patikčiau.
Pradėjome vis dažniau išgėrinėti. Per vakarėlius ji akivaizdžiai rodydavo dėmesį kam nors kitam, kartais net imdavo bučiuotis ar glamonėtis mano akivaizdoje. Aš pykdavau, jausdavausi nusivylusia, tačiau rytais ji imdavo atsiprašinėti, pirkdavo gėles ir galiausiai jai atleisdavau.
Kai pirmą kartą sužinojau apie jos išdavystę, ėmiau tikėti, jog dėl to esu kalta tik aš pati, nes nesuteikiu jai visko pakankamai. Tai tapo užburtu ratu, iš kurio net nežinojau, kad turiu išeiti.
Kai pirmą kartą sužinojau apie jos išdavystę, ėmiau tikėti, jog dėl to esu kalta tik aš pati, nes nesuteikiu jai visko pakankamai
– Neįprasta girdėti, kad dviejų merginų artimi santykiai galėtų būti kupini smurto bei prievartos. Kaip tai prasidėjo? Kaip jausdavaisi tais kartais, kada prieš tave buvo smurtaujama?
– Tiesą pasakius, nuolat visur girdime apie vyrų smurtą prieš moteris, tad man ir pačiai keista suvokti, kad visa tai vyko tarp dviejų merginų. Pirmieji „papurtymai“ buvo neįprasti, man pačiai kėlė adrenaliną, kaip ir pirmieji trenksmai per veidą: jie buvo nedrąsūs, ji nežinojo, kaip reaguosiu. Pamačiusi, kad aš sulig tuo užsičiaupdavau ir pasimesdavau, ji ėmė tai kartoti vis dažniau, kol tai tapo kone įprasta.
Jeigu ji itin įtūždavo, sviesdavo mane į sieną ir imdavo smaugti. Ji rėkdavo ir pykdavo, o aš tik stengdavausi nieko nesakyti ir tramdyti ašaras, nes ją tai itin erzindavo. Visada girdėdavau liepimus nustoti ar net nedrįsti pradėti verkti.
Kartą ji nesusilaikė ir prie vienos iš mano draugių ėmė mane stipriai smaugti išdegusiomis neapykantos akimis. Draugei teko ją atitraukti. Neatsimenu, kaip tas vakaras klostėsi toliau, tačiau niekas per daug į tokius išsišokimus nekreipė dėmesio, mat tai buvo „mūsų reikalai“.
Jeigu ji itin įtūždavo, sviesdavo mane į sieną ir imdavo smaugti. Niekas iš draugų per daug į tokius išsišokimus nekreipė dėmesio, mat tai buvo „mūsų reikalai“
– Smurtas darėsi tik baisesnis?
– Taip. Ji du kartus mane išprievartavo. Pirmą kartą tai įvyko vieno pykčio metu, kuomet ji vėl sviedė mane į sieną, o vėliau netramdydama stiprios agresijos – išprievartavo. Kai viskas baigėsi, ji tiesiog nuėjo nusiplauti rankų ir užsirūkyti, o apie tai mes daugiau niekada ir nekalbėjome.
Jos atsainumas vertė mane galvoti, kad nieko neįvyko, nors jaučiausi neapsakomai šlykščiai ir pažeminta. Apie seksualinę prievartą niekam nepasakojau, kadangi nežinojau, kaip tai įvardinti, pati nesuvokiau, kas yra kas. Jaučiausi kvailai – kaip aš galiu ją apkaltinti išprievartavimu, jeigu esame pora?!
Dabar pati negaliu tuo patikėti, bet nepaisant manyje augančio nepaaiškinamo pykčio ir troškimo keršyti, aš toliau ją mylėjau, naiviai tikėdamasi, kad šis etapas praeis.
– Ar negalvojai palikti šių santykių? Kas neleido išeiti anksčiau?
– Iš tiesų, buvome daug kartų išsiskyrusios. Labai dažnai tikėjau, kad dedu paskutinį tašką ir ją palieku, netgi imdavau susitikinėti su kitomis merginomis ir vaikinais, tačiau ji apie tai sužinojusi rasdavo būdų, kaip man pakenkti ir kaip mane su tais žmonėmis išskirti.
Galbūt aš ir pati buvau per silpna, pasiduodavau jos manipuliacijai, nes jaučiau nepaaiškinamą trauką.
– Ar tavo artimieji žinojo apie šiuos santykius? Kokia buvo jų reakcija?
– Esu ganėtinai uždara, kas liečia šeimą, niekada neatviravau apie savo būseną ar santykius, kaip ir minėjau, dažnai pykdavausi su tėvais dėl nepaaiškinamų priežasčių, bėgdavau iš namų, tad progos ir drąsos išsipasakoti, deja, neturėjau. Jie matė, kad su manimi kažkas ne taip, tačiau ir patys nežinojo, kaip prie manęs prieiti – nuolat imdavau rėkti, atsikalbinėti, liepdavau nesikišti. Kiek vėliau mama ėmė slapčia skaityti mano dienoraštį, naktimis verkti ir nekęsti mano partnerės.
– Kaip tai paveikė tavo pasitikėjimą savimi, tavo emocijas?
– Tai visiškai sužlugdė mano pasitikėjimą savimi. Net ir praėjus daugeliui metų, kaskart žiūrėdama į veidrodį matau visus tuos trūkumus, į kuriuos ji badė pirštais – plaukai, akys, lūpos, krūtinė, kojos… Beveik negaliu užmegzti jokių santykių, nes vos tik įsivaizduoju suartėjimą su kitu žmogumi, mane užvaldo baimė, pasišlykštėjimas, nusivylimas bei mintys, kad niekada nebūsiu pakankama, ir ilgainiui mane ims niekinti bei žeminti.
Tai privedė mane prie gilios depresijos.
Negaliu užmegzti jokių santykių, nes vos tik įsivaizduoju suartėjimą su kitu žmogumi, mane užvaldo baimė, pasišlykštėjimas, nusivylimas
– Ar nebandei ieškoti pagalbos? Kreiptis į policiją tais kartais, kada patyrei seksualinę prievartą ar fizinį smurtą?
– Deja, tuomet jokios pagalbos neieškojau, net nebuvo tokios minties, nes nemokėjau įvardinti, kas vyko su manimi ir tarp mūsų. Jaučiausi labai silpna. Laikui bėgant ji mane savo veiksmais įtikino, kad esu viso to nusipelniusi visiška nevykėlė.
– Kada įvyko lemiama akimirka, kada supratai, jog su tuo – nebegali taikstytis? Ar buvo sunku viską palikti?
– Tiesą sakant, ji vieną kartą ėmė ir išspyrė mane iš namų vidury nakties. Tąnakt teko pernakvoti pas draugę, o ryte sulaukiau žinutės – „Atsiprašau, bet palikime viską taip, kaip yra dabar“. Tad tašką visgi padėjo ji.
Buvo be proto sunku. Ėmiau elgtis neapgalvotai, nes bijojau vienatvės, verkdavau suvokusi, kad tai – pabaiga. Bandžiau kelis kartus prašyti jos manęs nepalikti, o ji liepdavo man neberašyti. Galiausiai mūsų bendravimas visiškai nutrūko. Kartais vis tik pasirodydavau jos žinutėse, tačiau ji nerodė jokio noro su manimi turėti reikalų. Šešerių metų draugystė virto tyla.
– Koks buvo tavo emocinio gijimo procesas? Ar dabar jautiesi „pasveikusi“?
– Pasveikusi toli gražu nesijaučiu, tik neseniai ėmiau suvokti daugelį man nutikusių dalykų, tad laukia ilgas kelias norint atsikratyti praeities šešėlių ir leisti vidinėms žaizdoms sugyti.
Tai itin sudėtingas procesas ir darbas su savimi, kūnu ir siela. Dažnai noriu viską mesti, atsisakyti visų specialistų paslaugų ir trūnyti tarp keturių sienų, tačiau žinau, kad taip tęstis nebegali. Noriu sugrįžti į normalų gyvenimą, ir nors negaliu jos pamiršti, tačiau savo širdyje noriu jausti, kad nuoširdžiai jai atleidžiu.
– Kaip manai, kodėl žmonėms taip neįprasta girdėti apie konfliktus merginų santykiuose? Gal čia visgi normali realybė kaip vyro bei moters šeimose, tačiau niekas apie tai nekalba? Merginų arba vaikinų santykiuose gali pasitaikyti identiškų buitinių smurto apraiškų?
– Santykiai, nepriklausomai nuo partnerių lyčių, visada turės konfliktų (nebūtinai smurtinių). Tačiau, manau, kad tai neįprasta girdėti dėl to, kad įsivaizduodami draugystę tarp vyrų ar tarp moterų, žvelgiame į juos kaip į lygius. Man ir pačiai tai sunku suvokti, gėda pripažinti. Aš bijojau būti išjuokta, nes jaučiausi kur kas silpnesnė, kad taip su manimi elgėsi būtent moteris, o ne vyras. Ilgainiui sužinojau apie dar keletą atvejų, kuomet merginų poroje prieš vieną jų buvo smurtaujama. Tad neabejoju, jog tai yra ne tik „tradicinės“ šeimos realybė.
– Ką patartum kitoms merginoms ir vaikinams, patiriantiems žeminančius santykius, bet nesiryžtantiems jų atsisakyti?
– Dažnai nesuvokiame, kodėl liekame tokiuose santykiuose, kas juose verčia mus toliau besąlygiškai mylėti ir būti žeminamiems… Galiausiai – kartojame tas pačias klaidas. Kodėl? Nes nors ir žalinga, bet tai tampa pažįstama, artima, o kaip žinia, žmonės baiminasi naujovių. Atrandame tame komfortą, nes, deja, tik tokią aplinką pažinome praeityje.
– Ar tikrai būtent taip įsivaizduoji tikrąją meilę? Tą visų išsvajotą, apdainuotą meilę, apie kurią kuriamos eilės ir pametamos galvos? Ar tai ji? Ir ar ji būna būtent tokia?
– Noriu palinkėti visiems, esantiems toksiškuose santykiuose dažniau paklausti savęs šio klausimo ir dar dažniau į jį sau atvirai atsakyti. Žinokite, kad esate pakankami, esate nusipelnę daug geriau ir daugiau. Žeminantys santykiai nėra jūsų kaltė ir jūs neturite dėl to gėdytis. Jūsų laukia gražesnis rytojus, tik leiskite jam ateiti. Būkite atviri su savimi, o jeigu reikia – neatidėliokite kreiptis pagalbos.
