– Broli, prašau prisistatyk trumpai ypatingoms YPATINGŲ skaitytojoms. Kuo gyveni pastaraisiais metais?
– Mano gyvenimas atrodo labai paprastas ir, regis, visai niekuo neypatingas – kaip ir daugelį mūsų, ši pandemija mane pastūmėjo atokiau nuo netikrų draugų, nieko gero neduodančių pažinčių, naktinių bastymųsi trokštant patirti pačius stipriausius, tačiau ne visada tikrus pojūčius. Privertė suklusti bei paklausti savęs – kas iš tiesų man svarbu, kaip noriu atrodyti, jaustis, kur noriu atsidurti, kuo būti, kuo tapti.
Nuo ryto iki vakaro esu apsuptas sporto – mat esu sporto treneris, taip pat siekdamas vidinės ramybės mėgstu ilgus pasivaikščiojimus prie upės. Nesiekiu jokio titulo, man nereikalingas dėmesys, viešas įvertinimas, mane apibrėžia tik mano jausmai ir mane supanti aplinka.
– Esi parašęs knygą „Niekada neleisk man išeiti“, kuri pakeitė daugelio Lietuvoje gyvenančių homoseksualių žmonių gyvenimus, jiems suteikė stiprybės ir įkvėpimo. Taip pat – pabudino širdis. Joje atvirai kalbi apie savo homoseksualumą ir vidinius išgyvenimus vėlyvos paauglystės metais. Kokios mintys kyla dabar, prisiminus knygą?
– „Niekados neleisk man išeiti“ visados išliks labai brangia ir svarbia mano gyvenimo dalimi. Tai mano pirmas kūdikis, kuris drąsiai kalba pats už save.
Knyga gimė savaime, be jokios prievartos, be jokio troškimo kažką kažkam įrodyti. Būna, kad ir dabar sėdu rašyti, tik jau dabar rašydamas aš teisinuosi, ieškau prašmatnesnių išsireiškimų, stengiuosi šį tą nuslėpti ar pasakyti kitaip nei yra – ir tuomet suprantu, kad tai netikra, kad meluoju, todėl padedu viską šalin.
Savo pirmąja knyga aš siekiau parodyti žmonėms, kad mes visi labai panašūs ir tuo pačiu skirtingi. Kad mus sieja ta pati gyvenimo misija – mes kaip vaikai trokštame būti suprasti. Kad mums gyvybiškai reikalinga laisvė, nors ne visada lengva apie savo jausmus prisipažinti. Kad kartais reikia paskatinimo iš aplinkos ir žinojimo, kad už buvimą kitokiu, neliksiu atstumtas.
Be to, tai žinutė visiems pasaulio tėvams, prašanti mylėti savo vaikus. Ji it prašymas nepasiduoti atstumtiesiems, nes jie labiau nei kas kitas yra nusipelnę gyventi.
– Ar emigracija ir naujasis gyvenimas Londone leido išlaisvinti savo asmenybę bei jaustis priimtam kaip homoseksualiam asmeniui?
– Baigęs Lietuoje mokyklą išvykau gyventi į Londoną. Man kartais atrodo, kad aš niekur kitur net ir negyvenau. Prisiminimai iš vaikystės tik retsykiais mane atsiveja, pavyzdžiui – rūgščių rabarbarų stiebų, pamirkytų cukruje, skonis.
Šiame mieste aš taip stipriai mylėjau, taip paslaptingai šniukštinėjau takeliais tarp didelių pastatų, tiek kartų pasiklydau paslaptinguose kvartaluose, laksčiau iš akių trykštant laimės ašaroms... O kiek kartų parkritau! Bet kiekvieną kartą atsistojęs šį miestą pamildavau tik dar stipriau.
Niekados neįsivaizdavau, kad čia atsirasiu, bet dabar atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Visi keliai mane vedė čia, kur niekam neprivalėsiu duoti ataskaitų, kur galėsiu būti savimi.
Aš puikiai prisimenu vakarus, kada mudu abu persirengdavome merginomis ir eidavome sušių
– Niekad to neklausiau garsiai, bet dabar išdrįsiu – kaip priimi mane, ar matai kaip moterį? Kokios mintys kilo, kai sužinojai, kad ruošiuosi pradėti transiciją iš vyro į moterį?
– Kol nežinai, kad kirmėlė šliaužanti medžio kamienu vieną dieną taps drugeliu, tau ji tik kirmėlė, kaip ir visos kitos, šliaužiančios medžio kamienais viršūnės link, kad gautų saulės kaitros.
Bet tada pastebi, kad ta kirmėlė nėra tokia kaip visos – ji pradeda keisti savo pavidalą ir tau pasidaro įdomu, kas nutiks toliau, kuo ji pavirs. Tai toks natūralus stebėjimo procesas, kurio metu net nesusimąstai apie to
nutikimo priežastis.
Aš puikiai prisimenu vakarus, kada mudu abu persirengdavome merginomis ir eidavome sušių, kada bėgdavome skersgatviais ir iš paskos girdėdavosi mus besivejantis aukštakulnių aidas. Man tai buvo juokas. Tau – naujo gyvenimo pradžia.
Tavo istorija man visada išliks elegancijos ir stiprybės pavyzdžiu, nes tu vienintelė savęs neišdavei, savimi tikėjai, kai tavimi netikėjo niekas kitas. Kai niekas tavęs neskatino ir nešnabždėjo į ausį, kad viskas bus gerai. Žinojau, kad atsirasi ten, kur visada norėjai.
Aš tik broliškai buvau šalia, jaučiau pagarbą ir norą tave apsaugoti nuo blogio. Kai tu verkdavai, mano viduje kas kartą kažkas nutikdavo. Man norėdavosi, kad tau nebūtų liūdna. Aš visados troškau laimės visų pirma tau, tik paskui sau. Man atrodė, kad tu esi silpnesnė nei aš, todėl pirmiausiai man buvo svarbi tavo ramybė, jaučiau, kad aš galiu dar palaukti, svarbiausia, turiu pasirūpinti tavimi.
– Žvelgiant tavo akimis, koks yra mūsų, kaip dvynių, ryšys?
– Be tavęs mano gyvenimas būtų beprasmis. Net jei kartais jaučiuosi visai nepanašus į tave, man vis tiek atrodo, kad mūsų gyvenimo gijos yra neišskiriamai susiraizgusios visam laikui.
Kai kartais jaučiuosi toks pasiklydęs, užtenka tave sutikti ir viskas pasidaro aiškiau. Širdį užplūsta tokia ramybė, atrodo, atsistoju ant grindų drąsiau, tampa nebe taip baisu keliauti pirmyn. Tas dvynių ryšys toks nepaprastas.
– Išduok bent vieną savo svajonę.
– Apsilankęs Kanados kalnuose, supratau, kad mano svajonė kvepia mediniu nameliu, židiniu, supama kėde, ant kurios sėdėsiu aš, o šalia kažkas, kas bus pasiryžęs ta svajone su manimi dalintis.
– Galbūt norėtum kažką įkvepiančio palinkėti toms, kurios skaito šį mūsų trumpą pokalbį?
– Leiskit sau būti, džiaugtis, gyventi, plasnoti ir lai nesulaiko jūsų niekas. Kuo daugiau klyskite, kuo daugiau rizikuokite ir neleiskite, kad kažkas jumyse užtildytų tą garsų triukšmą ar užgesintų ugnį.
