– Gyvūnų kiekis jūsų namuose tikrai atima žadą...
– Živilė: Oi, vaikai suskaičiavo, kad vienu metu namuose gyveno net dvidešimt keturi gyvūnai! Šunys, meškėnas, kelios rupūžės, antrame aukšte vaikščiojo kalbanti varna... Roplių nemažai laikiau: paskutinį – trijų metrų ilgio pitoną – atidaviau, nes pabijojau, kad gali uždusinti mano mažą vaiką. Dar visai neseniai trys iguanos ant palangės gulėjo, varanas po namus slampinėjo... Per šunis mes su Pauliumi ir susipažinome. Jis iš manęs šunį nusipirko. Bet bendravimas iš pradžių buvo minimalus: tiek, kiek jam kildavo klausimų dėl šuns.
Paulius: Sesuo vaikystėje turėjo pudelį. O aš visada norėjau rimto šuns – labiausiai vokiečių aviganio. Tikrai žinojau, kad kada nors gyvenime tokį turėsiu. Kelerius metus draugavau su mergina. Planavome šeimą ir vis pasikalbėdavome, kaip būtų smagu turėti šunį... Mes pasitarėme, o aš nusprendžiau, kad tai bus vokiečių aviganis. Kai atvažiavau pirkti šuns pas Živilę ir užėjau į jos namus... O ten – didžiulis chaosas: kur tik eini, visur šunys, dar vaikų nesuprasi kiek...
Živilė: ...ir svečių tądien pilni namai buvo...
Paulius: ...ir šuniukai, ir žuvytės, ir katės... Neatsistebėjau: „Kas čia vyksta?! Kokie čia namai?!“ Nusipirkau šunelį ir kuo greičiau dingau.
– Kaip suprantu: šuo atsirado – mergina išsikraustė?
– Paulius: Paskui tik sužinojau, kad labai dažna istorija – kai atsiranda šuo, merginos nebelieka... Kai išsiskyriau su drauge ir likau vienas su Brasu, pradėjau jam skirti labai daug dėmesio, į parodas ėmiau vežioti, treniruotes.
Paskui tik sužinojau, kad labai dažna istorija – kai atsiranda šuo, merginos nebelieka...
Živilė: Buvau giliai nustebusi, nes anksčiau sakė šunį perkantis tiesiog dėl savęs. Vis dažniau su Pauliumi prasilenkdavome treniruotėse, dresūros aikštelėje. Pasilabindavome: „O, faina, šuo auga...“ Mano vaikai geriau žinojo, kas tas Paulius, nei aš. Nebuvau mačiusi nė vienos jo laidos, nežinojau, ką veikia. Kurį laiką šunų dresūros aikštelėje aš jį tik pagal šunį ir atpažindavau... Juk pirmiausia žiūri, kokie šunys atvežami, o paskui jau pakeli akis aukščiau.
Paulius: Nebuvo taip, kad turiu žūtbūt pamiršti skyrybų sielvartą ir kuo greičiau susirasti naują draugę. Niekur neskubėjau ir nieko specialiai nedariau. Tiesiog kažkaip natūraliai ta grandinė per šunis nusitęsė iki Živilės. Brasą iš jos įsigijau pernai sausį. O pavasarį ėmiau kartkartėmis kviesti Živilę kartu pasivaikščioti. Vienam ilgai vedžioti šunį – nuobodoka. Ir šuniui reikia socializacijos su saviškiais. Paskui prasidėjo vasara, man – mažiau darbų, ilgesni vakarai, tai kone kasdien eidavome būrio šunų pavedžioti. Vedžiojom, vedžiojom ir prisivedžiojom... Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Greičiau palaipsniui, pamažu... Pradėjau vis dažniau likti Živilės namuose, ėmė daugėti drabužių... Paskui persikraustė mano šuo, nes čia jam buvo gerai, daug draugų.
Živilė: O kai persikėlė ir Pauliaus katė, tapo aišku, kad jis jau tikrai čia gyvena. Prieš tai dar buvo toks laikotarpis, gal pora mėnesių, kai Paulius gyveno čia, bet kas vakarą sąžiningai važinėjo namo – pas katę (juokiasi).
– Ar ta gausa namuose nebetrikdo? Nebeatrodo chaosas?
– Paulius: Tikrai ne. Pirmą kartą čia atvažiavus visi šunys atrodė vienodi – visi vokiečių aviganiai, ir tiek. O dabar jau skiri, pažįsti kiekvieno charakterį, kaip kuris elgiasi...
– O Živilės vaikus skiriate? Jų charakterius pažįstate?
– Paulius: Aišku! Su Živilės vaikais mes draugai. Mariui padedu pamokas paruošti, Beatričei pagelbėju, jeigu ko reikia. O su Melisa pažaidžiame, padūkstame.
Živilė: Gal jeigu būtų auginti uždarai, vaikams kiekvienas namų slenkstį peržengęs žmogus būtų didelis įvykis. O maniškiai tikrai nenustebo, nepatyrė streso, kai čia ėmė lankytis, paskui ir gyventi Paulius. Su vaikais nebuvo nei jokių problemų, nei aiškinimųsi. Mano namai visada buvo atviri: jeigu kuriai draugei būdavo bėda, galėdavo ateiti ir pagyventi. Pavyzdžiui, kai man reikėjo pagalbos, draugė atvažiavo ir pusę metų su manimi gyveno. Kam nors iš šalies gal ir kilo klausimų: kodėl dvi moterys gyvena su būriu vaikų ir kas tarp jų vyksta? Bet tokie jau mano namai: ypač vasarą durys net nerakinamos. Manęs klausia: ar nebijai, kad įeis, ką nors pavogs, išneš?.. Aš labiau bijau dėl tų žmonių, kuriuos prie durų pasitiks trejetas mano vokiečių aviganių...
Kone kasdien eidavome būrio šunų pavedžioti. Vedžiojom, vedžiojom ir prisivedžiojom... Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio.
Paulius: Mes slapta nesusitikinėjome, todėl ir niekam aiškintis nereikėjo.
Živilė: Gal tik su Beatriče, nes jai jau penkiolika, teko rimčiau pasikalbėti. Paaiškinau, kad niekas mūsų šeimoje nesikeis, tiesiog dabar su mumis gyvens dar vienas žmogus. Aš nepasikeičiau, santykiai su vaikais nesikeitė, namų tvarka nesikeitė...
Paulius: Kodėl gi... Tvarka pasikeitė.
Živilė: Šituose namuose – nuolatinė kūrybinė netvarka. Kai mažoji prasieina, visa svetainė būna nusėta jos žaislais, viskas imama, traukiama... O aš į tai žiūriu ramiai: noriu – sutvarkau, nenoriu – nesivarginu. Sprendžiu pagal tai, kas man tą akimirką kelia didesnę įtampą – netvarka ar susitvarkymas.
Paulius: Grįžtu aš ir, kadangi man viskas turi būti savo vietose, aptvarkau. Aš gi gimęs po Mergelės ženklu...
Živilė: Pauliui reikia, jis susitvarko. Arba paprašo vaikų susirinkti daiktus. Kartais jam sakau: „Ar atsimeni, kad turėjai kitokį gyvenimą? Kai galėjai miegoti, kiek nori, pusryčiauti lovoje...“ O dabar viskas lyg pagal komandą: keliesi, leki, vaikus į mokyklą išleidi, šunis išvedi, tada į darbą...
Paulius: Tai, kaip dabar gyvenu, man visai patinka. Ir keltis ryte išvesti šunis patinka. Anksčiau šeštadienį prisiversdamas išbėgdavau su šunimi, dešimt minučių ir atgal – į lovą, o dabar kur kas smagiau saulėtą šeštadienio rytą pasivaikščioti miške, nei visą dieną pramiegoti.
– Paulius pažįstamas iš TV ekrano. Panevėžietis, žurnalistas, dirbęs keliose radijo stotyse, dabar – televizijos laidų vedėjas ir reporteris. Živile, o kaip susiklostė jūsų gyvenimas? Kaip tapote kinologe?
– Živilė: Esu baigusi du universitetus. Turiu biologijos mokslo magistro ir viešojo administravimo magistro laipsnius. Bet darbą išsirinkau ne pagal specialybes, o pagal tai, kas man patinka. Nuo septyniolikos užsiimu šunimis. Lietuva – maža, todėl panašių pomėgių žmonės greitai randa vieni kitus. Nieko nuostabaus, kad kartą sulaukiau kolegos klausimo: „Kodėl neateini pas mus dirbti kinologe?“ Taip pradėjau dirbti su šunimis, ieškančiais narkotikų, cigarečių, pinigų, sprogmenų.
Kai gyniau biologijos bakalaurą, buvau septintą mėnesį nėščia, laukiausi pirmos dukros. Kai magistrą gyniau, antram vaikui – sūnui Mariui – buvo vos du mėnesiai. Turėjau net pasiūlymą tęsti studijas Suomijoje, bet kai vienam vaikui – pusantrų metukų, kitas – naujagimis, nieko nesinori. O su viešuoju administravimu išėjo taip, kad visi pradėjo kalbėti: „Kas čia per mokslas ta biologija? Apie drugelius ir gėlytes... O štai kas studijuoja tiksliuosius mokslus...“ Ach, taip! Nuėjau į Romerio universitetą ir bakstelėjau į pirmą pasitaikiusią specialybę – savivaldos institucijų administravimas.
Aišku, smagu, kad patinki vyrams, kurie už tave dešimčia metų jaunesni... nubėgi, pasimaivai prieš veidrodį... oho, dar visai nieko...
Vėliau mane buvo susiradę iš Gamtos mokslų fakulteto, pasiūlė eiti į doktorantūrą. Aš tuo metu jau muitinėje dirbau, turėjau du vaikus, krūvą šunų... Kadangi mėgstu iššūkius – įstojau į doktorantūrą! Bet po kurio laiko pajutau, kad manęs jau niekas nedžiugina. Muitinėje dirbi paromis, po naktinio budėjimo bėgi į laboratoriją, ten sėdi ir galvoji, kada namo parsikasi... O namie – vaikai, šunys... Nusprendžiau, kad norisi daugiau laiko sau, vaikams, todėl mokslų atsisakiau.
– Kaip išėjo, kad jūs – daugiavaikė mama?
– Živilė: Istorija panaši kaip daugumos: studijų laikais sutinki žmogų, įsimyli labai stipriai, išteki, susilauki vaikų... Visi trys maniškiai – vieno tėvo vaikai. Tarp pirmų dviejų – tik pusantrų metų skirtumas. O Melisa gimė po dvylikos metų tarpo. Buvo daug streso, nes tikrai neplanavau turėti daugiau vaikų. Bet dabar galiu pasakyti, kad geriausias mano gyvenimo sprendimas, jog Melisa yra. Atsidžiaugti ja visi negalime.
– O kas atsitiko, kad su vyru nebesate kartu?
– Živilė: Meilė baigėsi.
– Na, ne visos moterys, turinčios tris nedidelius vaikus, dėl pasibaigusios meilės puola skirtis...
– Živilė: Vaikai santykių nepagerina, jie – pats didžiausias išbandymas. O kokia nauda vaikams matyti nuolat besibarančius tėvus? Tėvus, kurie vienas į kitą žiūrėti nebegali?.. Pabandėme pailsėti vienas nuo kito – pagyventi atskirai. Pamatėme, kad visai neblogai mums sekasi. Kai jau maždaug metus negyveni kartu, nebėra taip sunku. Melisa buvo neseniai gimusi, kai susėdome ir pasikalbėjome, kad gal vis dėlto skiriamės...
Paskui liko tik formalumai. Jie baigti prieš dvejus metus. Buvusio vyro gyvenime yra kitas žmogus, mano gyvenime irgi atsirado Paulius. Kažkodėl dažna moteris skyrybas įsivaizduoja kaip pasaulio pabaigą: išsiskyrei ir bedugnė. Bet mūsų su buvusiu vyru bendravimas tapo kur kas kokybiškesnis. Tėtį vaikai turi kasdien ir nuolatos, todėl Paulius jiems neprivalo būti tėtis. Ir mes su buvusiu vyru susitinkame, kalbamės, net į kiną ir pietų draugiškai nueiname.
– O kaip pavydo jausmas? Kaip buvęs vyras reaguoja, kad jūsų gyvenime atsirado dešimčia metų jaunesnis Paulius?
– Živilė: Kai sužinojo apie Paulių, pasakė: „Jeigu tau gerai, jeigu tu laiminga, tai – svarbiausia.“ Ir vaikams jis tą patį pasakė.
Paulius: O aš ne toks žmogus, kad kiščiausi, reguliuočiau kito gyvenimą. Ir susitikti su buvusiu vyru Živilė juk ne slapčia eina.
Živilė: Aš pati – visiškai nepavydus žmogus ir labai nemėgstu, kai man kelia pavydo scenas. Pavydas – nepasitikėjimo savimi kompleksas, kažkoks nepilnavertiškumo jausmas. Jeigu esu su Pauliumi, esu su juo. Ir jis gali būti ramus. Kai situacija pasikeis, tada ir spręsime.
Galvoti reikia apie tai, kad šiandien gyventi būtų gera. Ir daryti viską, kad tas gerumas tęstųsi kuo ilgiau.
Paulius: Man pirmiausia ir užkliuvo, kad Živilė sako viską, ką galvoja, turi tvirtą, aiškią nuomonę. Jos stiprybė, mokėjimas viską susitvarkyti pačiai. Žiūrėdavau į ją ir galvodavau: tokių turbūt nebūna... Kad vienos taip gerai tvarkytųsi su tiek vaikų, su tiek šunų... Aišku, atėjus į namus daugybė smulkmenų man, kaip vyrui, krito į akis: durų rankenos neveikia, dviratis vaiko nevažiuoja... Bet vis tiek vienai tiek daug visko aprėpti! Ir apskritai – uniformuotos moterys mane žavi (juokiasi).
Živilė: Netiesa, su uniforma tu mane pamatei jau tada, kai kartu gyventi pradėjome, nes draugystės pradžioje aš dar nedirbau, buvau motinystės atostogose. O aš niekada neanalizuoju, kodėl man patinka tas ar anas žmogus. Jeigu jau ieškai vieno bruožo, kuris patinka, vadinasi, visa kita nebepatinka... Man gerai su Pauliumi, ir viskas. Nors pačioje pradžioje mačiau vien mūsų bendravimo minusus.
Paulius: Kokius dar minusus?
Živilė: Aš jį ilgokai kankinau, nes pati save graužiau mintimis: „Turiu tris vaikus, esu vyresnė... Kodėl šitam žmogui turiu griauti gyvenimą? Jis juk galėtų gyventi visiškai kitaip. O dabar atėjo į mano balaganą ir turi jame prisitaikyti. Už ką reikėtų jo taip nekęsti, už ką taip skriausti, kad lieptum gyventi tokį gyvenimą?“ Bet Paulius tvirtai pareiškė, kad nori čia būti.
– Dešimties metų skirtumą jums dažnai baksnoja kaip priekaištą?
– Paulius: Niekas nebaksnoja.
Živilė: Šiandien aš pati pabaksnojau. Kai manęs neklausei, aš tau priminiau, kad esu vyresnė: „Kiek tau metų buvo tada ir tada?..“
Paulius: Tikrai nejaučiu jokio amžiaus skirtumo, nes Živilė nėra subobėjusi.
Živilė: Kartais net jaučiuosi nepasivejanti savo amžiaus. Bet iš pradžių ir pati mąsčiau stereotipiškai, skaičiavau: kai aš dukrą gimdžiau... jam buvo dvylika... Aišku, smagu, kad patinki vyrams, kurie už tave dešimčia metų jaunesni... nubėgi, pasimaivai prieš veidrodį... oho, dar visai nieko... Bet paskui ir vėl aplanko mintis: ar nereikėtų išgrūsti to žmogaus už durų, kad jis dar spėtų susikurti savo gyvenimą? Gal tada po dvidešimties metų ateis ir padėkos, o ne priekaištaus: „Ragana, tu man gyvenimą sugriovei...“ Juo labiau kad aš daugiau vaikų tikrai nenoriu. Zyziau jam dėl to, zyziau, kol Paulius pradėjo bartis!
Paulius: Tai kad nesąmones šnekėjo! Vieną kartą pasakei, ir gana.
Živilė: O aš jam: „Tu pagalvok, pagalvok... Pirmus du mėnesius visada viskas gražiai atrodo... rožinė migla... gėlių ir saldainių periodas...“ O paskui pati save sustabdžiau: ir tegu tas periodas kuo ilgiau užtrunka. Kam aš tiek save ėdu? Save ir tą žmogų? Kodėl turiu rūpintis kitų primestais stereotipais? Jis – ne mažas vaikas, pats renkasi. Taps blogai, ant durų spynos neužkabintos... O man su Pauliumi gerai. Geriau negu be jo. Ir nėra čia ko knaisiotis...
Paulius: Ir kam sukti galvą dėl to, kas blogo galėtų būti po dešimties metų? Galvoti reikia apie tai, kad šiandien gyventi būtų gera. Ir daryti viską, kad tas gerumas tęstųsi kuo ilgiau.
