Praėjusią savaitę ne vieną redakciją pasiekė neįvardinto filmo kūrėjo, prisistačiusio artimu Dovilės draugu, interviu, kuriame jis tikino, kad modelis prieš kameras esą pasakojo, kada pradėjo vartoti narkotikus, kad bijojo apie tai papasakoti savo tėvams.
Šiame „edukaciniame“ filme neva buvo filmuojami žmonių, susidūrusių su narkotikais, interviu. Viena iš kalbėjusių – neva ir Dovilė Didžiūnaitytė.
Viešumoje anonimu panoręs likti režisierius taip pat leido sau vertinti Dovilės šeimos tarpusavio santykius – esą modelis jautėsi nelaiminga, nes tėvai ja menkai rūpinosi, todėl pati Dovilė su jais bendraudavo retai.
D.Didžiūnaitytės šeimai atstovaujantis advokatas Gintaras Černiauskas 15min sakė, jog žinia apie vaizdo įrašą jam kelia labai daug abejonių ir klausimų.
„Klausimas, ar ten ji? Ar nėra įrašas darytas tuo metu, kai nutiko nelaimė? Čia mistika, kad pasakojami tokie dalykai... Ir atsiranda ne prokuratūroje, o pas R.Piniko gynėją“,– 15min sakė advokatas.
Nors įrašo advokatas nematė, turinys jam žinomas. Anot gynėjo, vargu ar narkotikus vartojantis žmogus viešai kalbėtų, kad „narkotikai padeda atsipalaiduoti, tai nėra smerktina“.
„Net jei tas įrašas būtų tikras, tai neturi nieko bendra su byla ir mįslinga Dovilės mirtimi“, – įsitikinęs advokatas.
15min susisiekus su Dovilės Didžiūnaitytės mama Daiva ir pakartojus keletą režisieriaus teiginių, ji tiesiog neteko amo. Pasak jos, tai, ką jis kalba, yra visiška nesąmonė. Moteris sako įtarianti, kad už viso to stovi R.Pinikas, kuris ėmė justi grėsmę dėl nuolat žuvusio modelio šeimos viešinamų bylos detalių.
– Viešumą pasiekė interviu su režisieriumi, teigiančiu, kad jūsų dukra filmavosi jo dokumentiniame filme. Ar jūs apie tai esate girdėjusi iš Dovilės lūpų?
– Tai yra visiška nesąmonė. Niekada Dovilė nėra minėjusi, kad filmavosi kažkokiame interviu. Net neturiu, ką pakomentuoti.
– O bent jau apie kokį nors draugą režisierių esate girdėjusi?
– Tikrai ne. 2015-aisiais ji buvo sugalvojusi studijuoti aktoriniame. Ši tema mūsų šeimoje buvo kurį laiką svarstoma. Dovilė man sakė: „Mama, aš turiu draugų aktorių, jie man sako, kad aš turiu tam duomenų, todėl norėčiau studijuoti aktoriniame.“ Buvo tik tiek kalbų apie tai. Ji man neminėjo nei draugų režisierių, nei kad kažkur filmavosi.
Gal ji ir galėjo kur nors nusifilmuoti, bet tikrai būtų mums pasakiusi.
– O Dovilė buvo atviras žmogus? Apie savo kasdienybę jums mėgdavo išsipasakoti su smulkmenomis?
– Vaikai turbūt ne visada apie savo gyvenimą viską iškloja savo mamoms. Tai yra natūralu. Bet Dovilė, aš manau, su manimi buvo labai atvira. Ypač tam tikrose situacijose ar kilus problemoms ji visada žinojo, kad mes nesame tie tėvai, kurie ją smerktų ar kištųsi į jos gyvenimą ir bandytų reguliuoti.
Aš jai esu sakiusi, kad mes ją galime tik palaikyti, nes ji – suaugęs žmogus, mes ją gerbiame kaip asmenybę ir niekada nesikišame į jos gyvenimą. Ji tai žinojo, dėl tos priežasties tarp mūsų toks ryšys ir buvo. Aš manau, kad jai buvau kaip draugė.
– Kokie santykiai buvo tarp jūsų, kol ji buvo vaikas?
– Mano santykiai su dukra buvo tikrai labai geri. Mes apie viską pakalbėdavome.
O mano mylimą vyrą mes vadinome tėčiu. Mes su juo gyvename 15 metų kartu. Jis Dovilę nuo 7-erių užauginęs, ją labai mylėjo. Jam Dovilė buvo viskas, jis neturi daugiau vaikų ir aš neturiu. Mums ji buvo visas gyvenimas.
Yra daugybė žmonių, kurie gali pasakyti, kad Dovilė buvo laiminga. Kai ji buvo maža, gyvenome Vilniuje, iš to periodo ji turi tikrąsias drauges, kurios iki šios dienos mane palaiko, yra klasės draugų, auklėtoja – žmonės, kurie papasakotų visiškai kitaip, kokia Dovilė buvo. Ji buvo labai draugiška, šilta.
O šitie žmonės, kurie dabar juodina mano dukrą, nežinau, iš kur ir kada atsirado jos gyvenime, bet suprantu, kad jie yra R.Piniko draugai. Bet juk iki šio įvykio jos gyvenimas buvo kitoks. Ir Norvegijos draugai visai kitą vaizdą nupieštų...
– Režisierius tikina, kad neva judvi su Dovile susiskambindavote retai, o ir pati dukra esą nesiverždavo su jumis bendrauti. Ką manote apie tokį pareiškimą?
– Tiesą sakant, pritrūkau žodžių. Tokio draugo ji man nėra minėjusi, su kuriuo taip artimai bendrautų... Su Dovilės draugais, kurie ją pažinojo ilgiau nei bet kas kitas, aš iki šiol bendrauju. Ir jie tokio režisieriaus nepažinojo ir negirdėjo. Tai yra sukurpta istorija iš niekur.
– Tai skambindavotės dažnai?
– Pavyzdžiui, 2016-aisiais ji beveik visus metus gyveno su mumis Norvegijoje. Ji dažnai išvažiuodavo į keliones dirbti, bet tada mes kalbėdavomės kone kiekvieną dieną. Aš net turėjau įprotį iš ryto atsikėlus paskambinti dukrai. Kai ji mirė, buvo labai sunku. Būdavo, kad atsikeliu, imu ragelį skambinti Dovilei ir sustoju, prisiminusi, kad nebėra, kam skambinti.
Kai ji dirbdavo užsienyje, kartais grafikas būdavo labai įtemptas. Tada ji man parašydavo, kad porą dienų dirbs nuo ryto iki nakties, todėl jei neatsakys į mano žinutes, neturėčiau jaudintis.
Vien pažiūrėjus mūsų feisbuko susirašinėjimus... Dabar jau truputį apsiraminau, pradėjau įsisąmoninti, kas įvyko, tai galėčiau bet kam parodyti – mes kiekvieną dieną daugelį metų susirašinėdavome.
– Kaip manote, kodėl dalį kaltės dabar bandoma versti jūsų šeimai? Kodėl dabar pasirodžiusiame interviu jūs kaltinama dėl to, kad neva skyrėte per mažai dėmesio savo dukrai?
– Manau, kad tai yra šios bylos viešinimo rezultatas. Dėl to, manau, mes sulaukėme tokios atsakomosios reakcijos. Iš dalies galbūt tai parodo, kad mūsų tikslas – visko viešinimas, pasisekė. Vadinasi, kad su byla susiję žmonės pradėjo bijoti, todėl ėmėsi tokių agresyvių veiksmų. Kodėl šitas režisierius tylėjo visus 10 mėnesių? Kodėl jie anksčiau to videoįrašo neatsiuntė, neparodė teisėsaugai? Vadinasi, jie pajuto grėsmę.
– Jūsų manymu, ko siekiama tokiu interviu?
– Jie turbūt siekia sudaryti tokį įspūdį, kad Dovilė buvo narkomanė, kad ji pati iššoko iš viešbučio. Tik taip galiu paaiškinti.
– Sutikite, turbūt nė vienas vaikas savo mamai nepasakytų, kad bandė ar vartojo narkotikus.
– Aš bandžiau pergalvoti tokią galimybę. Tokia galimybė galėtų būti, jei vaikas visą laiką gyventų kažkur toli, tėvai vienoje šalyje, vaikas – kitoje.
Bet kada Dovilė galėjo tapti nuo to priklausoma? Iš pradžių ji gyveno Islandijoje su močiute. Po to kurį laiką 2014–2015 metais buvo viena, bet labai intensyviai dirbo – važinėjo į Aziją, Kinijoje dirbo tris kartus. Paskui – Singapūre. Bet tai yra toks darbas, kad jeigu būsi priklausomas nuo narkotikų, jokiais būdais negalėsi dirbti. Taip, tėvų šalia nėra, mes nepamatysim, bet pamatys darbdaviai. Kai kone kiekvieną dieną yra fotosesijos, pristatymai – nė vienas darbdavys nelaikys žmogaus, kuris vartoja narkotikus.
2016-aisiais ji visus metus gyveno su mumis Norvegijoje. Aš ją kiekvieną dieną matydavau. Apie vartojimą net kalbos negali būti. Tokius dalykus gali teigti žmonės, kuri nežino jos gyvenimo. Bet aš tai žinau.
Pakui ji išvyko į Milaną, čia vėl dirbo. Jos vadovas Massimo labai griežtas, visada globoja savo mergaites. Jis irgi būtų pamatęs tokius dalykus, nes susitikdavo jie kone kiekvieną dieną. Šita galimybė, kad ji vartojo, atmetama 100 proc.
– Režisieriaus nufilmuotas vaizdo įrašas perduotas prokuratūrai. Ar jau kalbėjote apie tai su advokatu?
– Aš pati tikrai nesigilinsiu. Šioje situacijoje aš tik galiu paprašyti žmonių, kurie ją gerai pažinojo, kad jie pasakytų, jog Dovilė tokia nebuvo. Yra daugybė žmonių, kurie pasakys, kad tai yra melas. Nemanau, kad ir teisme tai turės lemiamą įtaką. Čia tiesiog norima suformuoti visuomenės nuomonę, kad Dovilė buvo vartojanti, vieniša... Manau, kad jie bando padaryti viešųjų ryšių akciją.
– Kaip apskritai vertinate dukros žūties tyrimą?
– Apie prokurorą aš išvis neturiu, ką pasakyti. Mūsų advokatas neseniai paprašė akistatos tarp A.Miltenio ir R.Piniko, nes jie vienas kitą kaltina narkotikų laikymu, išprievartavimu ir taip toliau. Todėl paprašėm prokuroro surengti jų akistatą. O jis parašė, kad nėra reikalo, nes ir taip čia viskas jam aišku. Šitas faktas pritrenkė mus galutinai.
– Kaip jums vis dar nenusvyra rankos tiek laiko kovoti, atrodo, su vėjo malūnais?
– Tiesą sakant, jei aš būčiau viena, aš viso šito nebūčiau ištvėrusi. Kiekvieną dieną prisiminti, analizuoti, vėl draskyti širdį yra be galo sunku ir kartais nepakeliama. Dėkui Dievui, kad yra draugai, mano šeima, dėdė Arūnas, kuris mums labai padeda... Yra žmonių, kurie mus palaiko netgi komentarais, jūsų, žiniasklaidos, straipsniai – visa tai duoda jėgų. Kai atrodo jau nebegali, vėl koks straipsnis išeina, žmonės man skambina ar rašo... Tas aplinkos, visuomenės, žurnalistų palaikymas yra jėga. Jei aš viena būčiau, gal seniai šalia Dovilės gulėčiau...
Lankausi ir pas psichoterapeutą. Bandau ieškoti pagalbos visur. Vienas šioje situacijoje niekaip negali būti. Tuo reikia dalintis.
– Po nelaimės su jumis susisiekė ne viena mergina, kuri buvo atsidūrusi panašioje situacijoje kaip Dovilė. Visgi jos liudyti nesutinka. Kodėl?
– Didelė užuojauta joms. Ačiū Dievui, kad jos liko gyvos. Jos bijo policijos. Ir dabar aš jas visiškai suprantu. Juk mūsų byla vis dar tęsiasi... Tad jūs įsivaizduojate, jei mano dukra būtų buvusi gyva, mes būtumėme visa tai paviešinę, kiek reiktų jaunam žmogui atlaikyti? Todėl nė viena ir nesiryžta tam. Todėl reikia, kad kuo daugiau mergaičių apie tai skaitytų ir suvoktų grėsmę, nes mūsų teisėsauga jomis nesirūpina.
Po Naujųjų metų, kai sulaukiau pirmų skambučių ir laiškų iš merginų, kurios patyrė tą patį, ką ir mano dukra, aš bandžiau įkalbėti duoti parodymus. Maniau, kad mūsų byloje tai būtų buvę svarūs argumentai. Bet dabar, po 10 mėnesių kovos, nebeprašau ir merginoms sakau, kad jos neviešintų. Mano dukros nebėra, o jos gyvos, sakau joms, kad saugotų save, nes matau, kas čia darosi. Siaubas. Mes nežinome, kaip baigsis ši byla, gal išvis teismo nepasieks. O toms jaunoms mergaitėms visas gyvenimas prieš akis. Todėl jų nebeprašysiu, jau būtų nebežmoniška šioje situacijoje.
– Ar jūs turėtumėte patarimą kitoms mamoms, auginančioms modelius? Kaip sukurti su vaiku tokį ryšį, kaip prižiūrėti, kad vaikai nenuklystų, net ir dirbdami kitose šalyse?
– Nuo patarimų susilaikysiu, pati dar neradau atsakymų į daugelį dalykų. Bet galiu pasakyti tik viena – mes su Dovile elgėmės kaip su suaugusiu žmogumi, mes ją gerbėme. Ji visada jautė palaikymą, visada sakiau, kad ir kas benutiktų, mes jos niekada nesmerksime, neteisime, o tik padėsime, todėl ji gali pasakyti mums viską. Manau, kad ji buvo laimingas vaikas. Ji gyveno savo svajonėmis, stengėsi jas įgyvendinti ir mes jai niekada netrukdėme. Tik padėdavome.
