 |
| Ieva be makiažo |
„Tiesą pasakius, aš pati labai vėlai pradėjau „rimtai“ dažytis. Blakstienų tušą ir lūpų blizgesį naudojau, tačiau kreminė pudra, šešėliai, skaistalai mano kosmetinėje atsirado tik sulaukus trisdešimties. Pati sau dažnai užduodu klausimą, kodėl taip atsitiko, ir vis priartėju prie to paties atsakymo: nuo vaikystės šokau baletą ir mums nuo mažumės beveik kiekvieną savaitgalį, šokant Operos ir baleto teatro spektakliuose, veidas buvo dengiamas „pilnu makiažu“. Lankiau baleto mokyklą, o šokant kūnui tenka didžiulis fizinis krūvis, kurio metu daug prakaituojama, todėl niekuomet net minties nekildavo pasidažyti. Kadangi mano vaikystės draugės buvo irgi iš to paties balerinų rato, visuomet jausdavomės truputį iš kito pasaulio – galbūt dėl to mums dažymasis mažiausiai rūpėjo“, – sako Ieva.
Pedagogės manymu, besaikis kosmetikos vartojimas, ypač tarp paauglių, kyla iš pernelyg didelio dėmesio išorei, televizijos bei žiniasklaidos brukamiems grožio standartams.
„Tikrai nieko neturiu prieš skoningai pasidažiusią, save prisižiūrinčią moterį. Nesu visiško natūralumo šalininkė, kas reikštų „nesidažykime, vaikščiokime apaugusios, kaip gamta sukūrė“. Moteriai nepakenks tušu prailgintos blakstienos, pudra, paslepianti pajuodusius paakius, ar lūpų blizgesys, paryškinantis veido švytėjimą, tačiau, kaip ir visame kame turi būti aukso vidurys. Be abejo, būtinas ir išprusimas šioje srityje – moteris turėtų skirti dieninį makiažą nuo vakarinio“, – sako I.Norkūnienė.
