Paklausta, ar dažnai susimąsto apie savo amžių, moteris atrėžė: „Keista, ir kodėl visiems taip rūpi mano nugyventi metai? Juk gyvenu aktyviai, dainuoju, koncertuoju. Aš savo metų neskaičiuoju ir apie juos negalvoju.“
Mūsų žiniomis, Nelly 70-metį jau peržengė, bet iki 80-ies šiai žaviai moteriai dar toli. Be to, pasakyti tiksliai, kiek jai metų, nė pati atlikėja negali. Kodėl? Nes pase įrašyta ne ta gimimo data, kuri yra iš tiesų.
„Dieną, kurią gimiau, gerai žinau, o štai dėl metų jau kiek sunkiau, — šypsosi dainininkė. — Buvo karas, vaikus vesdavo registruoti ir prašydavo „pasendinti“. Taip man kelerius metus ir pridėjo. Žinoma, dabar tai jau nieko nekeičia. Ar bus šimtas, ar 96-eri, visai nesvarbu.“
Svarbu tai, kad Nelly jaučiasi jauna. „Darau tai, ką mėgstu. Daug koncertuoju, o tai tikrai neleidžia senti, — sako moteris. — Kitaip susiklosčiusio savo gyvenimo nė neįsivaizduoju. Dainuosiu tol, kol galėsiu, kol mane mylės publika, kol salėje liks bent vienas klausytojas. Metai ateis ir išeis. Reikia gyventi, džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui už kiekvieną pragyventą dieną. O kai taip gyveni, nelieka laiko skaičiuoti prabėgusius metus.“
Pagyvenusių Lietuvai nereikia
„Žvaigždžių duetų“ dalyvė, aktorė, renginių ir televizijos laidų vedėja Kristina Kazlauskaitė gimtadienius švenčia triukšmingai, dideliame draugų būry, kaskart besidžiaugdama, jog Dievas jai davė tiek išgyventi. „Kiti švenčia nenoriai ar visai nešvenčia, o aš gimimo dienos labai laukiu, — sako aktorė. — Ir kaskart džiaugiuosi, kad bent kartą per metus galiu pašvęsti kaip reikiant — iš visos širdies.“
Pasak moters, laikas — geriausias teisėjas. „Kol jauni, manome, kad viską žinome, viską galime. Bet tik su metais supranti, kad išmintis ateina pamažu. Tik jos jau niekam nebereikia. O liūdna... — samprotauja pašnekovė. — Laikas viską sustato į savo vietas. Ir tas, kuris šiandien į vaiką ir į seną žmogų žiūri kaip į nevisaverčius, rytoj pats bus senas. Į jo vietą ateis kiti jauni žmonės, kurie kartos jo darytą klaidą.“
Kristina įsitikinusi, kad senų žmonių nereikia niekam. Bent jau Lietuvoje. „Žmonės gyveno iki mūsų, gyvens ir po mūsų, — sako moteris. — Taip sukurtas gyvenimas: gimstame, bręstame ir senstame. Tik anksčiau į amžių žiūrėta pagarbiai, o dabar... Žinote, kodėl senų žmonių akys tokios liūdnos? Nes jie jaučiasi esą nereikalingi.
Senas, vadinasi, nukvakęs. Atrodo, dar tiek daug gali, dar tiek daug nori ir jautiesi geriau nei kada nors anksčiau, o aplinkiniai į tave žiūri jau kitaip. Ir tikrai šalia veržlių, nepriekaištingai atrodančių jaunų vyrų ir išsipusčiusių mergaičių-lėlyčių atrodai juokingai.“
Pati Kristina visada atrodo pasitempusi, visada žavi. Iš kur ta jaunatviška ugnelė akyse? „Nematau aš nei tų ugnelių, nei to žavesio, bet... malonu, jei taip kam nors atrodo iš šalies, — šypsosi aktorė. — Neturiu jokių paslapčių, kaip išsaugoti jaunystę. Tiesa, apie save esu girdėjusi daug paskalų. Žmonės kalba, jog esu pasidariusi plastinę operaciją, beje, ne vieną. Juokinga, bet kažkas tikrai taip mano. Esu tokia, kokia esu. Myliu gamtą, muziką, žmones — širdies gilumoje esu romantikė ir optimistė. Gal tai ir būtų mano paslaptis? Klausiate, kodėl visada atrodau pasitempusi? Nes stengiuosi taip atrodyti. Kuo daugiau man metų, tuo labiau turiu pasitempti — toks gyvenimo dėsnis. Jei nori, kad jaunų bei gražių žmonių aplinkoje būtų malonu žiūrėti ir į tave, kiek brandesnio amžiaus moterį, privalai pasitempti. O jei nėra kitos išeities, belieka paklusti gyvenimo dėsniams.“
Su amžiumi draugauti sunku
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Larisa Kalpokaitė tokia pat temperamentinga kaip ir jos vaidinama herojė Angelina Baronienė. O tokios aktyvios, veržlios, pašėlusiu ritmu gyvenančios moterys išsaugo savo jaunystę ilgam. „Stengiuosi nejausti metų naštos, bet ji vis tiek yra, — šypsosi aktorė. — Gaila, bet susidraugauti su savo metais nėra lengva. Širdis jauna, o kūnas jau pagyvenęs.“
L.Kalpokaitei amžius atnešė sėkmę, populiarumą, gyvenimišką išmintį. „Kiek turiu metų, visi mano, — juokiasi moteris. — Skatinu save galvoti, kad kiekvieni metai atneša man ką nors naujo ir gero, ugdo mane. O kai taip galvoju, imu pati tuo tikėti.“
Kai šių metų sausį L. Kalpokaitė šventė savo jubiliejų, sugalvojo tris norus. „Turiu vieną svajonę — išvažiuoti savaitei ar dešimčiai dienų kur nors, kur šilta, ir nieko nedaryti: jokių ekskursijų, jokių tvirtovių — tiesiog pagyventi savo malonumui, — tuomet kalbėjo moteris. — Taip pat norėčiau sau palinkėti gerai išmokti anglų kalbą. Nes yra didelė nelaimė, kai tinki užsieniečių statomo filmo vaidmeniui, o nemoki kalbos ir to vaidmens negauni.“
Trečias Larisos noras buvo pasidovanoti sau gerą vadybininką, ant kurio pečių galėtų perkelti dalį savo naštos — jis reguliuotų visus aktorės tvarkaraščius, sakytų, ką, kur ir kaip moteris turi nuveikti. „Į kelionę aš išvažiavau. Toli — į Kanus. Lietuvos žiūrovai man padovanojo tą galimybę, — džiaugiasi moteris. — Vadybininkų dabar turiu net kelis. Tik anglų kalbai laiko neliko. Iki šiol kalbu bendratimis. Vis tikiuosi, kad kada nors atsiras laiko pasitobulinti, bet kol kas skubu gyventi, o tame pašėlusiame ritme mažai kam laiko lieka.“
