Dainų šventės renginiai prodiuseriui ir dainų autoriui Deivydui Zvonkui sukėlė sentimentus. Žinomas vyras prisiminė pačią pirmąją savo Dainų šventę – tuomet jam buvo vos dvylika metų. Tiesa, jau tada jo gyvenime netrūko nuotykių. Nostalgiją keliančią istoriją D.Zvonkus aprašė savo socialinių tinklų paskyroje ir sutiko ja pasidalyti su Žmonės.lt skaitytojais.
„Guvus dvylikametis pūtė klarnetuką.
Tai buvo pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos vasara. Ore siautė permainų skersvėjai, laisvės euforija, prie žemės šiek tiek spaudė blokadiniai buities rūpesčiai…
Unikalūs ir su niekuo nepalyginami 1990-ieji…Tada buvau baigęs VII vidurinės klasę ir III J.Karoso vaikų muzikos mokyklos klasę. Vaikų orkestro mokytojas Juozas Čižauskas mus, keletą aktyvesnių vaikų, nusivesdavo pagroti į Klaipėdos prekybos uosto kultūros namų saviveiklinį pučiamųjų orkestrą, kuriame grojo suaugę dėdės, o keletas mokinukų užpildydavome sudėties spragas.
Pagrodavome minėto kultūrnamio šokiuose „kam virš 30“ – ten (dar rubliais) uždirbau pirmuosius pinigus iš šou verslo (pavadinkime taip).
Ir štai džiugi žinia – su kolektyvu vyksime į Vilnių, į Dainų šventę!!! Ten įsiliesime į gigantišką visos Lietuvos dūdų orkestrą!!! Iki tol buvau lankęsis Vilniuje vos du kartus, o jokiame užsienyje išvis nebuvau buvęs (net ir kitose sovietų respublikose). Paskutinę savaitę repetavome labai daug, beveik kasdien. Ir išaušo toji diena, kai su visa pilvotų dėdžių kariauna ir instrumentų futliarais sulipome į traukinį. Jaunesnė kompanija buvome trise – aš, maždaug metais vyresnis Mindaugas B. ir studentiško amžiaus Žydrius, kuris man atrodė labiau prie suaugusių, o orkestro dėdėms labiau prie vaikų (linkėjimai).
Traukinys skambėjo nuo dainų. Kažkas išsitraukė gitarą. Skambėjo projekto „Gulago univermagas“ dainuškos jautriais G.Patacko tekstais, kur langas rimavosi su šlanga, o tenisas su penisu. Dūzgė anekdotai apie kultinius rusijos 1917-1922 pilietinio karo personažus, palydimi garsiu isterišku kvatojimu.
Po kurio laiko, įsivyravus nuoboduliui, išsitraukėme kortas. Sužaidėme porą „durniaus“ partijų – ir prie mūsų prisistatė orkestro diedai. Apsidžiaugė, kad turime kortas ir atėmė jas, kad patys palošti galėtų. Kas nepatinka? Klausykit vyresnių ir nesiraukykit čia…
Likusį kelią, nukabinę nosis, stebėjome, kaip aplink didįjį būgną susėdę vyresnieji pliekė savo žaidimus. Pusdienį šutome vagonuose, kol tolumoje pasirodė Vilniaus bokštai. Nuo dėdžių orkestrantų sklido sodrus prakaito ir degtinės aromatas. Ne itin koordinuotais judesiais kolektyvas bandė susirankioti savo inventorių, kuris pagal amžiną gamtos dėsnį buvo stipriai pajudėjęs nuo tvarkos link chaoso.
Iš stoties troleibusu važiavome į Antakalnį.
Mano gyvenime tai buvo antra kelionė troleibusu. Įsikūrėme vidurinėje mokykloje, ten mus ir maitino (beje, labai skaniai, mano mokykloje Klaipėdoje kažkodėl taip gaminti negebėjo…). Miegojome klasėse ant grindų, diedai kaštavojo savo neišsenkančias atsargas, liejosi intelektualus „bazaras“ apie bobas ir mašinas…
Mokykloje sekantį rytą sugebėjome dar ir parepetuoti. Ore virpėjo išlaikyti vakarykščio vagono kvapai. Instrumentai dėdžių neklausė, vadovas nervinosi… Kažkas leptelėjo, kad vis tiek tarp tūkstančio dūdų nesigirdėsim, galim bet ką liurlinti… Guvus dvylikametis pūtė klarnetuką…
Bendros repeticijos vyko Vingio parke, po didžiuoju „snapeliu“. Nesibaigianti jūra dūdorių ir pulkelis būgnuotojų mėginome muzikuoti kartu.
Vienas iš kūrinių buvo sudėtingesnis, kurį grojo tik profesionalūs orkestrai, o visi saviveiklininkai, kaip mes, turėjo stovėdami kartu tiesiog pralaukti. Ką patys grojom, dabar absoliučiai nepamenu, bet tas „pralaukiamas“ kūrinys įstrigo – galėčiau ir dabar paniūniuoti keletą taktų. Taip pat įsiminė įdomi pjesės detalė – sambos ritmas, kurį mažaisisis būgneliais plakė orkestrų mušikai. Apie tą ritmą vyko daug diskusijų, užkulisiuose būgnininkai dalinosi savo žiniomis bei įgūdžiais („eik tu, asile, ne taip groti reikia sambą“, „p*dere, pats ausis išsiplauk“)…
Anąkart Dainų šventė sutapo su pasaulio futbolo čempionatu „Italia 1990“ (panašiai, kaip ir šiemet). Futbolą aptarinėjo visi – nuo dirigentų iki maitinimo personalo. Generalinė repeticija ir pagrindinis koncertas sutapo su čempionato rungtynėmis dėl trečiosios vietos ir finalu. Kai kurie juokavo, kad reikia „netyčia“ sugadinti savo instrumentą, kad galėtum finalą pažiūrėti.
Koncerto metu jaučiau lengvą jaunatvišką jaudulį, pagrojome lyg ir neblogai.
Už mūsų nugarų stovėjęs kolektyvas pūtė klaikiai pro šalį. Matyt po generalinės repeticijos ne pieną gėrę buvo… O guvus dvylikametis toliau pūtė savo klarnetuką. Gigantiško megaorkestro akustinis skambesys buvo tikrai įspūdinga patirtis.
Bet jau tada kilo ironiškas klausimas – o kuo čia dėta instrumentinė orkestrinė muzika, jeigu tai DAINŲ šventė?
Sekančią dieną po koncerto buvo laisvadienis, nes traukinys mus turėjo vežti namo dar viena para vėliau. Su draugu Mindaugu B. parduotuvėje nusipirkome kamuolį ir pusdienį spardėme jį mus apgyvendinusios mokyklos stadione.
Tiesiog vat spardėme. Nu nes reikia pralaukti dieną iki traukinio. Nemokamas maitinimas tądien baigėsi. Valgėme mano kuprinėje užsilikusią apipelijusią dešrą ir buvome laimingi.
Kelionė traukiniu atgal buvo nyki ir neįsimintina, nes visi išlūžę miegojo… Kažkam per tas gastrolių dienas buvo saulės per daug, o dažnam ir degtinės… O Ir mums, prie suaugusiųjų prilipdytiems vaikams, įspūdžių teko su kaupu.
Tokia ta buvo pirmoji mano Dainų šventė.
Joje guvus dvylikametis pūtė klarnetuką…“ – savo pirmąją Dainų šventę prisiminė D.Zvonkus.
Vėliau į Dainų šventę D.Zvonkus grįžo su grupe „Bavarija“. Tačiau šių metų šimtmečio šventė jam taip pat ypatinga. Joje pirmą kartą dalyvauja jo septynmetė dukra Kornelija.
„Vėliau į Dainų šventę teko sugrįžti su pop grupe „Bavarija“. Dar vėliau – prisidėti aranžuotėmis, orkestruotėmis.
O kodėl aš visa tai papasakojau?
Ogi todėl, kad perduodu estafetę savo septynmetei dukrai Kornelijai. Ji liepos 5-ąją debiutavo Dainų šventėje, kaip šokėja!
Gero pasirodymo, Kornelyte!!!
Jau dabar matau, kad tu gyvenime eisi daug toliau už savo tėtį.
Už bilietus į Dainų šventės koncertą, kuriame penktadienį su vaikų kolektyvais šoka dukra, tėvams tenka mokėti po 30€.
Guvus dvylikametis pūtė klarnetuką…“ – feisbuke rašė D.Zvonkus.
