Prieš 25 metus įsikūrusio kolektyvo nariai iki 2020-ųjų pabaigos visoje Lietuvoje ketina surengti tiek muzikinių susitikimų su gerbėjais, kokią sukaktį švenčia, rašoma pranešime spaudai.
„Gėlės, saldumynai, pliušiniai žaisliukai – tokių dovanų per koncertus esame gavę ne kartą. Tačiau šįsyk įteiktoji nurungė visas kitas – gavome po pledą, ant kurio įamžintos akimirkos iš „hercų“ istorijos!“, – staigmena džiaugėsi atlikėjai.
Petras Jucevičius, Robertas Jucevičius ir Skaidrius-Hardas Varslauskas – tokia yra grupės „16 Hz“ sudėtis.
Broliai Petras ir Robertas muzikavo nuo vaikystės, tačiau ilgą laiką vaikinai tedainavo kitų atlikėjų dainas. Kai ėmė kauptis autorinių kūrinių bagažas, buvo nuspręsta išleisti pirmąją „16 Hz“ kasetę. „Jei pavargai...“ prekyboje pasirodė 1994 metų lapkričio 2 d.
„Būtent šią datą laikome oficialia grupės veiklos pradžia, nors sukurti albumui reikėjo tikrai nemažai laiko“, – sakė P.Jucevičius.
Keturis metus „hercų“ sudėtis vis keisdavosi – kas nors iš atlikėjų tai sukurdavo šeimas, tai turėdavo atlikti karinę tarnybą.
Bet 1997 m. Jucevičiams pažįstami rekomendavo ir muzikuojantį, ir kuriantį Skaidrių. Išvykę į trumpą koncertinį turą Lietuvos pajūryje vaikinai įvertino vienas kitą, susibičiuliavo ir po pusmečio nusprendė nebesiskirti.
„Esame turbūt stabiliausia Lietuvos grupė. Nei mūsų sudėtis keičiasi, nei naujų žmonų ieškome“, – juokavo dainininkai.
Kai prisijungė prie „hercų“, Hardas jau buvo vedęs, todėl žmonos atsiklausė, ar ji neprieštaraus tokiai jo veiklai.
„Sutikimą davė, bet, matyt, po to ne kartą gailėjosi“, – neslėpė pašnekovas.
Tuo tarpu Jucevičių mylimosios žinojo iš anksto – jos kuria ateitį su daug gastroliuojančiais dainininkais.
„Žmonos matė įdomių vaizdų. Pavyzdžiui, besimušančias ar atkakliai pažinties siekiančias gerbėjas... Kartą namuose net apsilankė pareigūnai, ieškantys jaunos merginos, kuri tėvams paliko raštelį, neva išeinanti ieškoti „16 Hz“ ir nebegrįšianti...“, – prisiminė „16 Hz“ nariai.
Per 25 metus istorijų buvo visokių – degė scenos, plyšo kelnės, slydo batai, užsimiršdavo dainų žodžiai, koncertų metu imdavo sunkiai valdomas juokas, dingdavo daiktai, pasimiršdavo aparatūra.
„Smagu prisiminti ir nejauku pasakoti!, – juokėsi „hercai“. – Svarbu, kad tiek laiko išsaugojome tiek vienas kitą, tiek gerbėjus, kurių lauksime savo koncertiniame ture.”
