– Koncertą dedikavote svajonėms. Kaip jaučiatės dabar, įgyvendinę didžiąją svajonę – surengę koncertą „Žalgirio“ arenoje?
Corsalis: Praėjo keletas dienų, lyg ir suprantu, kas įvyko, bet tuo pačiu neįtikėtina, kad tai jau padaryta. Svajonė, kuri lydėjo mus nuo pirmos dienos, jau užleidžia vietą kitoms svajonėms. Jaučiuosi įrodęs sau, kad esame teisingame kelyje ir, be abejonių, labai džiaugiuosi tuo, ką turiu aplink save – nuostabius draugus, komandą, šeimą, su kuria eičiau į bet kokią avantiūrą.
Talaz: Esu labai laimingas, kad pagaliau pavyko įgyvendinti šį mūsų tikslą. Turbūt dar reikia laiko viską „suvirškinti“. Atrodo, kad koncertas tetruko 15 minučių. Dvi valandos prabėgo neįtikėtinai greitai. Buvome įsisukę į didžiulio tempo pasiruošimo sūkurį, kuris, nors ir vargino, buvo tapęs kasdienybe. Dabar viskas baigėsi, sustojo. Net kažkiek liūdna. Kyla klausimas: ką daryti toliau?
– Ar viską spėjote laiku, ar buvo daug jaudulio?
Corsalis: Mus supa profesionalai, todėl visos, net mažiausios detalės, buvo išanalizuotos ir apgalvotos. Jaudulio niekada neišvengiam, nes nuolat keliame sau vis aukštesnę kartelę, kuri stumia mus iš komforto zonos. Neturime laiko priprasti prie patogumo.
Talaz: Padarėm viską, ką galėjom. Ant scenos lipome pilnai pasiruošę ir nepalikę jokių nežinomųjų. Galvojau, kad jaudulys bus didesnis. Buvo baisu, kad negalėsiu jo sukontroliuoti pradžioje, tačiau komanda ir visas pasiruošimas neleido jauduliui paimti viršaus.
– Ką veikėte paskutinėmis valandomis iki prasidedant koncertui? Ar turėjote galimybę pro užkulisius stebėti į pirmoje eilėje vietas užsiimti skubančius gerbėjus?
Talaz: Galimybę stebėti besirenkančius žmones visada turime, tačiau to nedarėme. Laisvą laiką iki pasirodymo skyrėme susikoncentravimui. Labai padėjo Saulius Baradinskas. Likus 30 minučių iki pasirodymo, Sauliaus suburti, visi kartu ramioje aplinkoje, niekieno neblaškomi susikaupėme, pameditavime ir padėkojome vieni kitiems. Buvo magiškas momentas. Saulius mus visus apjungė, sustiprino kaip komandą, todėl mums beliko padaryti tai, kam taip intensyviai ruošėmės.
– Ar viskas pavyko taip, kaip planavote, o gal netgi geriau?
Corsalis: Pavyko puikiai. Tai buvo geriausias mūsų visų laikų koncertas.
Talaz: Iš tiesų, viskas buvo tobula. Geriau negalėjome tikėtis.
– Kaip Jūsų pasirodymą įvertino svarbiausi žmonės – Jūsų antrosios pusės, artimieji?
Corsalis: Iš akių matėsi, kad jautė tą patį, ką ir mes. Jiems šitas koncertas buvo magiškas. Nors mūsų koncertų matė labai daug, bet šis atmintyje išliks ilgiausiai.
Talaz: Jie matė visą mūsų kelią ir besąlygiškai mus palaikė kiekvienu momentu. Todėl jiems šis pasirodymas buvo lyg ju pačių. Jie be galo džiaugėsi ir didžiavosi mumis. O mes – jais.
– Ar spėjote atsakyti į gerbėjų žinutes? Ar daug jų sulaukėte?
Corsalis: Jei nuoširdžiai, fiziškai nespėjome visiems atsakyti. Tačiau kiek galėjome, padėkojome, kad yra su mumis. Juk tai šildo širdį. Tikrai perskaitysime visų žinutes ir atsakysime kiekvienam.
Talaz: Kam dar neatsakėme, noriu padėkoti iš visos širdies ir pažadu, kad šita komanda tempo nemažins.
– Koncertą režisavo Saulius Baradinskas. Kaip susivedė Jūsų keliai ir kodėl nusprendėte šią užduotį patikėti jam?
Talaz: Su Sauliumi susipažinome jo projekte „Sapiens music“. Praleidome daug laiko kalbėdami, pažindami vienas kitą. Saulius mus įkvepia kurti, jo dėka galime į savo kūrybą pažiūrėti plačiau. Sauliaus indėlis buvo didžiulis. Jis pasirodymo kokybę iškėlė į naują lygį.
Corsalis: Sauliaus darbai kalba patys už save. Savo srityje jis yra vienas geriausių. Taip jau yra, kad mes kaip magnetas, traukiame į savo ratą gerus, nuoširdžius ir tikrus žmones. Saulius yra šviesa mūsų kambaryje.
– Koncerto metu atvirai reiškėte savo jausmus, dalinotės asmenine patirtimi. Ar nėra nejauku, nedrąsu atverti širdį?
Corsalis: Kalbame apie tai nuo pat pirmųjų susikūrimo dienų. Galėti kalbėti ir kalbėtis atvirai yra didžiulė vertybė. Taip lengviau ir ramiau. Kalbėkit.
Talaz: Senai nebėra baimės ar nejaukumo kalbėti atvirai. Tikiuosi, kad mes galime įkvėpti savo klausytojus atvirai kalbėti apie jausmus. Tokia mūsų misija. Ir gyvenimas yra per trumpas, kad tylėtume. Nereikia laukti palankaus meto, patogesnių situacijų. Kalbėti reikia ir mes raginam tą daryti visus.
– Kaip koncertas pakeitė Jus – kuo kitokie atsibudote kitos dienos rytą?
Corsalis: Atsibudau motyvuotas kartelę kelti dar aukščiau. Aukščiausio taško nebūna, būna tik vieta, kur tau yra patogu, o tokios mes neturime ir, tikiu, kad neturėsime niekada. Mes puikiai žinome, kokį kelią pasirinkom, ir jį einam su šypsena.
Talaz: Kad ir kaip keistai skambėtų, bet pabudau su liūdesiu, jog viskas praėjo. Atrodo, reikėtų skirti laiko pasimėgauti, pašvęsti, bet į galvą ateina mintys, kad sustoti negalime, kyla klausimai: ką daryti toliau, koks bus kitas mūsų užmojis? O planų mes tikrai turime.
– Kaip pavyko atsiriboti nuo tragiškų naujienų ir jas lydinčių vaizdų, kurių, rodos, net ir naktį nepavyksta išmesti iš galvos?
Talaz: Nuo to neįmanoma atsiriboti. Nuo to negalima atsiriboti. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra nusikaltimas žmoniškumui. Ukrainos tauta savo kova įkvepia ir vienija visą pasaulį. Jie kovoja ne tik dėl savo žemės ir laisvės. Jie taip pat kovoja už mus. Todėl mes negalime užsimiršti.
Corsalis: Koncerto neatšaukėme ir neperkėlėme dėl to, kad tikime, jog pagalbą kitiems lengviau suteikti esant žvaliam ir geros psichologinės būklės. Atsipalaiduoti tame, ką darai, nevalia. Atvirkščiai, reikia dirbti dar stropiau, kad turėtum kuo daugiau galimybių prisidėti. O koncerto metu tiek mes, tiek, tikiu, ir susirinkusieji gavo daug motyvacijos ir šviesos veikti toliau ir daryti daugiau.
– Koncerto dienos išvakarėse atidarėte du papildomus sektorius. Ar tikėjotės tokio didelio gerbėjų aktyvumo?
Corsalis: Tikrai nesitikėjome. Toks aktyvumas labai motyvuoja. Tai parodo, kiek daug žmonių nori pamatyti mus ir mūsų koncertą. Mūsų paklausyti atvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. Vadinasi, viską darom ne veltui.
– Koks jausmas, kuomet Jūsų žodžius ir judesius atkartoja tūkstantinė minia?
Corsalis: Tai yra oras mūsų plaučiuose, kraujas venose ir įkvėpimas.
Talaz: Dėl tokių akimirkų mes gyvename. Visa tai įprasmina mūsų darbą.
– Koks buvo pirmas dalykas, kurį padarėte nulipę nuo scenos?
Corsalis: Apsikabinom ir pabuvom tame nepatikėjome tuo, kas įvyko. Tiesą sakant, kelias valandas po koncerto nieko nesupratau, žmonės bandė man kažką sakyti, bet aš buvau kosmose.
Talaz: Apkabinom visus ką tik galėjom ir sutikom. Visi vieni kitus sveikinome, dėkojome. Tai nesiliovė visą vakarą.
– Ką matėte savo gerbėjų ir klausytojų veiduose? Kokios emocijos labiausiai įsiminė?
Corsalis: Mes matėme, kad jie didžiuojasi mumis. Mes visada esam su jais, mes juos gerbiam ir mylim.
– Kaip ir ar stipriai atšventėte didįjį koncertą?
Talaz: Pergales reikia švęsti. Tą ir padarėm. Atšventėm kaip pridera, linksminomės iki paryčių.
– Didžioji svajonė įgyvendinta. Kas toliau?
Talaz: Kažkada surinksim stadioną, o priešakyje laukia ne viena arena. Vietos dar yra, norim maksimumo.