– Rengiate Senjorų paradus, dalyvaujate LGTB renginiuose įvairiuose Europos miestuose, dabar atvykstate į savo gimtąjį Vilnių susitikti su didžiausio Lietuvos LGBT klubo publika. Ko tikitės iš šio susitikimo? Su kokia žinia atvykstate?
– Esu kilusi iš Vilniaus krašto, mano šaknys – 1940-ieji Vilniuje. Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį prisimenu miglotai, bet, kai būsiu Vilniuje, pamėginsiu atkurti savo liūdnos vaikystės vaizdinius. Labai džiaugiuosi, kad atvykstu ir kad mane pakvietė klubas „Soho“. Tikiuosi, kad jaunimas visur linksminasi panašiai ir klausydamas mėgstamų atlikėjų: Shakiros, Madonnos, Lady Gagos, Jennifer Lopez, Eltono Johno, 70/80/90-ųjų hitų ir šiuolaikinės latino muzikos.
Grosiu su kolega, tikiu, kad sukursime draugišką ir žaismingą atmosferą. Tikiuosi, kad gerai pasilinksminsime. Muzika padeda man skleisti empatiją visiems atstumtiesiems, padrąsinti gyvenimui ir nugalėti didžiausią mūsų vidinės laisvės priešą – baimę. Dėl muzikos mano gyvenimas tapo žinute, rodančia, kad ir senatvėje galima gyventi.
– Nuo ko prasidėjo jūsų didžėjės karjera? Ar dar prieš tapdama didžėje dirbote darbą, susijusį su muzika?
– Pagal išsilavinimą esu spec. pedagogė, dirbau su specialios priežiūros reikalaujančiais vaikais ir jaunimu, po to perėjau į resocializaciją, t.y. dirbau su nuteistais paaugliais. Mano darbas visą gyvenimą buvo susijęs su socialinėmis grupėmis, kurias atmeta visuomenė, todėl jautriai reaguoju į žmonių dėliojimą į stalčius, atstūmimą ir panieką kitoniškumui.
Tačiau po 30 metų darbo išėjusi į pensiją tapau NIEKUO. Niekam nerūpėjau, nes pensininkas jau atidirbo savo metus ir dabar gali sėdėti ant suoliuko prie daugiabučio. Senatvė yra nepatraukli. Pasaulis sutvertas vien jauniems, gražiems, liekniems, niekas nenori būti senas, nes senas žmogus dažniausiai yra sergantis, negražus, neprisižiūrintis, reiklus žmogus.
Man buvo sunku susitaikyti su tokiu stereotipu, nes pensijos laikotarpis gali tęstis 20–30 metų – sunku tą laiką skirti vien šeimai, nesirūpinant nuosavu gyvenimu, sveikata ir komfortu. Laikai keičiasi, todėl mes turime parodyti jaunimui, kad pensija nereiškia gyvenimo pabaigos, kad branda ir patirtis mums duoda milžiniškas savirealizacijos galimybes, kad senatvė gali įkvėpti kūrybai.
Senatvė gali būti milžiniška motyvacija gyvenimui, naujai pradžiai, nes tai priklauso nuo mūsų drąsos, žinių, jėgų, sveikatos, domėjimosi supančiu pasauliu bei noro ir jėgų parodyti, kad tokios mąstymo schemos jau seniausiai neaktualios. Mano užsispyręs noras tai įrodyti atvedė iki sėkmės.
Dirbdama su senjorais sugalvojau Senjorų paradą, kad parodytume jauniems žmonėms, kritikuojantiems senatvę, brandžių žmonių žavesį. Paradai išplito po visą Lenkiją ir sulaukė didelio populiarumo. Groju daugelyje Senjorų paradų, neįgaliųjų vakarėliuose, mane domina įvairių socialinių grupių problematika.
Per muziką stengiuosi jungti ir šviesti žmones, laužyti stereotipus, todėl man labai artima LGBT jaunimo problema. Žmonėms trūksta žinių apie įvairias socialiai diskriminuojamas grupes, taip kyla piktybiškas nusistatymas kitų grupių atžvilgiu. Tikiu, kad būdama vyresnės kartos atstove galiu daug padėti savo kartai pakeisti savo neigiamą nusistatymą LGBT atžvilgiu.
– Kaip jūsų šeimos nariai, draugai reaguoja į jūsų užsiėmimą?
– Turiu nuostabią šeimą, kurios nariai yra įsitikinę, kad visiems daug geriau, kai mama ar močiutė yra savarankiška, nepriklausoma ir su viskuo susitvarko būdama gan solidaus amžiaus. Turiu du sūnus ir keturis anūkus, visi jie yra suaugę, dirbantys ir gyvenantys savo gyvenimus. Jie gyvena savo gyvenimus, o aš savo, susitinkame kavos, jaučiu jų rūpestį ir susidomėjimą – to man kol kas pakanka. Nesikišu į jų gyvenimus ir nematau priežasčių, kodėl jie turėtų kištis į manąjį.
– Jūsų metų moterys dažniau mezga kojines anūkams, o ne leidžia laiką už pulto. Kas jums padarė įtaką, kodėl jūs kitokia, nei daugelis?
– Žinoma, jėgų dabar daug mažiau nei būnant dvidešimties, bet tai nereiškia, kad kažkas gali man uždrausti gyventi kaip aš noriu. Jeigu kažkam nepatinka – gali neateiti į mano vakarėlius. Groju 24 metus, esu grojusi Londone, Paryžiuje, Prahoje, Budapešte, Maskvoje, Berlyne.
Susidraugavau su savo amžiumi, manau, kad jis turi daug privalumų ir išminties, naudojuosi įgyta patirtimi, nesivaržau su laiku, mane džiugina kiekviena diena, įnešanti daug naujovių. Gaunu laiškų, įrašų iš didžėjų, kurie dėkoja man, kad parodžiau, jog galima groti ir sulaukus daugiau nei 30 metų. Viską žmogus gali, jei tik nori, nebijo ir myli tai, ką daro.
– Jei galėtumėte išpildyti tris didžiausius savo norus, kokie jie būtų?
– Žmogus yra laimingas, kai yra mylimas. Meilė duoda mums jėgą, todėl kiekvienas turėtų turėti teisę į meilę ir laimę. Ne tam gyvename, kad kentėtumėme, gyvename, kad kurtume gėrį sau ir aplinkiniams.
Mano norai – sveikata, laisvė, lygybė, ramybė... Artimųjų meilė, gyvenimas su dėkingumu ir jautrumu.
