Kaip kūrėjams jau įprasta, muzikos kūrinys liečia gilią temą – žmonijos išlikimo ribos bei meilės stoka.
Kasdieninių aplinkybių visuma kuria įspūdį, kad mūsų pasaulis nekontroliuojamai artėja prie susinaikinimo ribos. Mes turime suprasti, kad tai yra mūsų visų, kaip žmonijos, ribinės elgsenos padarinys. Mes visi esame už tai atsakingi.
Faktas – istoriškai, mes visais lygmenimis susikūrėme visuomenes, kuriose gyvename. Visame pasaulyje tvyro didelė įtampa, baimė, skausmas, nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, niokojamos ekosistemos, kyla pavojus sisteminiam visos planetos nykimui. Tai absoliuti realija, kurioje kas rytą pabundame ir kas vakarą užmiegame. Ji slegianti ir beveik nevaldoma. Kodėl?
Muzikos kūrėjų teigimu, šis klausimas siekia net ne dešimtmečius, o šimtmečius, per kuriuos pasaulio visuomenė palaipsniui atsisakė asmeninės atsakomybės už savo šalies ir asmeninius likimus. Žmonija tiesiog leido vis labiau ir labiau save užvaldyti struktūroms ir institucijoms, kapitalui. Žmonija atsiribojo nuo gamtos ir pačios esmės – savo prigimties. Mes palaipsniui įtikėjome, kad auksas kuria taisykles ir jas vienpusiškai keičia. Tai dvasiškai nualino ir sistemingai naikina mūsų prigimtį – laisvą ir kūrybingą, kuri tik tokia būdama gali leisti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą bei planetos likimą.
Ar norime, kad tai tęstųsi iki neišvengiamos pabaigos? Ar norime išgyventi karus? Ar norime leisti nykti ištisoms ekosistemoms? Ar galime pagaliau blaiviai įvertinti ir pažvelgti į pasaulį, kurį struktūros ir institucijos sukūrė mums?
Idėjiškai, XXI amžius turėjo būti puikus – kupinas vilties, intelektualių, progresyvių ir išmanių technologinių sprendimų. Turėjome viziją sukurti demokratinį, žmogų ir gamtą vertinantį pasaulį, kuriame gerovė paskirstyta tolygiai tarp visų. Deja, mes vėl ir vėl išgyvename karus, liudijame kraštutinius visuomenių užvaldymo modelius ir kraštutines planetos niokojimo apraiškas.
Ar mumyse dar liko meilės?
Pasaulis galėtų būti daug gražesnė vieta, jei mylėtume, nes iš tikrųjų mes turime viską, kad mylėtume. Apie tai yra naujas Alano Chošnau ir Mark Reeder kūrinys „All You Need To Love“, kurio tikslas – kvietimas atsibusti ir meilės dėl geresnio rytojaus.
