Nesi iš tų, kurie albumus kepa kiekvieną sezoną. Kiek brandinai pastarąjį?
Studijoje intensyviai dirbome mažiau nei metus, kai kurios dainos atsirado anksčiau. Nuo pastarojo albumo praėjo jau penkeri metai. Nemažai, bet mano muzikos esmė išliko ta pati. Ko gero, šitų dalykų taip lengvai nepakeisi. Tačiau forma jau truputį kitokia: naujos kompozicijos, kitaip vykę įrašai. Naudojome daugiau elektronikos, kompiuterinių garsų. Nesu labai novatoriška, pernelyg nesidomiu naujovėmis, bet elektronika man nėra svetima. Turėjome studiją ir galimybę groti, čia pat kurti, eksperimentuoti, žaisti su garsais. Susidėliojo įdomios, keistos aranžuotės.
Vaikščiojai į studiją kaip į darbą, ar kaip į šventę?
Įrašų pradžia buvo kaip šventė: viskas labai smagu, viskas įkvepia. Visi garsai – nauji, groji dar visai kitaip. Bet praėjo laikas ir tai pasidarė panašiau į darbą... Kai įrašai tampa rutina, atrodo, kad nebegali „naujomis ausimis“ išgirsti savo dainų. O kartais reikia daug ką atmesti ir grįžti prie pradinės versijos. Padarai tokį bandomąjį variantą, kai ką lyg ir juokais, o paskui pradedi lipdyti ant viršaus, pasiklysti – supranti, kad reikia grįžti, kad tik pirminė versija buvo gryna, tinkama. Tuomet tenka nuvalyti visus lipdinius ir išlaikyti minimalią formą.
O ką padarei, kai suvokei – viskas, albumas užbaigtas, jame nieko nebegali pakeisti, viskas yra taip, kaip yra?
Išėjau su ašaromis akyse... (juokiasi) Žinoma, man labai sunku susitaikyti, kad jau viskas, kad taip ir bus, nes visuomet norisi dar ką nors pakeisti, patobulinti ir tai gali tęstis amžinai. Gal ir gerai, kad yra taškas. Kol kas tęsiasi realizacijos procesas ir man smagu tai stebėti.
Albumą pavadinai skaičiais – „88“. Kas tai – dviguba stati begalybė?
Neturėjau konkrečios minties. Tai buvo pirmas atėjęs skaičius – mano gimimo metai. Šį skaičių dažnai matau prieš akis. Man patinka tie du aštuonetai – dvi begalybės, kilpos. Neieškojau jokio prasmingo žodžio pavadinimui, nes albumas pats – kaip skaičius. Matrica, persikrovimas, kompiuterinė informacijos perdavimo versija.
Būsimojo albumo dainai „Sailor“ jau pranašaujama tarptautinė sėkmė. Kokių sulaukei nuomonių iš savo bičiulių, kitų muzikantų? Ar tave sujaudina blogi komentarai?
Tie, kurie lankėsi mūsų studijoje, girdėdavo ir naujas dainas – pasikalbėdavome. Apie „Sailor“ girdėjau daug gražių žodžių, buvo smagu. Bet muzika neprivalo patikti visiems. Kūrybai labai kenkia lūkesčiai ir nereikalingos mintys „aš patiksiu ar nepatiksiu?“.
Keliausi per Europą su albumo pristatymo turu?
Taip. Jau aišku, kad grosime Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje, galbūt Lenkijoje. Vasara – festivalių laikas, pasirodysime ir juose. Man patinka festivalinė dvasia, bendra nuotaika, bet groti tokioje aplinkoje kartais nelengva. Kita vertus, yra ir dėkingų aplinkybių. Festivalyje žmogus – visai kitoks nei mieste, gamtoje jis kitaip jaučiasi. Galbūt plačios erdvės, atviri laukai ir didžiulės scenos atima iš mano muzikos kamerinį žavesį, tačiau ten ji taip pat gali skambėti įdomiai. Ruošiame su muzikantais naują programą, kuri bus tinkama ir festivaliams.
Kokie dabar bus tavo koncertai?
Pirmiausia, norime parodyti naujus „gabalus“, kurie jau yra kitos formos. Grupėje išliko tas pats būgninkas ir gitaristas, dar turėsime porą kompiuterių, klavišų, elektroninius būgnus, todėl skambesys bus kitoks. Labai laukiu balandžio 9-osios koncerto Vilniaus „Lofte“, paskui aplankysime Kauną, Panevėžį, kitus miestus.
Ką norėtum pasakyti žmonėms, kurie nebeperka albumų, nes viską gali gauti internete?
Ką galiu pasakyt – toks laikas dabar (juokiasi). Muzikos albumas šiais laikais – tarsi suvenyras. Kaip knyga, kurią galima įsigyti prisiminimui ar dovanai.
