Tai – ištraukos iš dienoraščių, jos tapo nauju A.Mamontovo projektu.
Ištraukos iš dienoraščių atskleidžia daug įdomių ir intriguojančių istorinių detalių nuo 1984 metų iki pat šių dienų. A.Mamontovas savo gerbėjams ketina pristatyti ir daugiau puikiai visiems žinomų dainų bei jų atsiradimo istorijų.
1984 m. gruodis
Šiandien pagalvojau, kad galbūt yra taip, kad vieni žmonės mato raudoną spalvą kaip kiti mėlyną. Arba geltoną taip, kaip kažkas kitas mato violetinę. Tiesiog nuo vaikystės tėvai tą spalvą parodydavo ir sakydavo: čia raudona, čia mėlyna. Bet jeigu susikeistum akimis su tuo žmogumi, staiga sušuktum: bet gi tavo dangus raudonas. O jis pažiūrėtų ir sakytų: ne, jis mėlynas. Tiesiog tas žmogus mano raudoną spalvą vadina mėlyna...
Parašiau priedainį naujai dainai apie tai, kaip tyla skamba garse, o tamsa žiba šviesoje. Kažkada buvau sugalvojęs, kad gerai būtų turėti per koncertą tokius antiprožektorius, kurie skleidžia tamsą. Galima būtų groti šviesoje, o antiprožektoriais užtamsinti kai kurias scenos ir salės vietas. Dar labai kietai atrodytų disco gaublys atspindintis tamsą ir nuo jo atsispindėję po salę suktųsi „tamsos zuikučiai".
Visada labai patinka apversti žodžius ir mintis aukštyn kojom (jeigu tik žodžiai ir mintys turi kojas).
1985 m. vasaris
Pagaliau parašiau stulpelius dainai, kurios priedainį jau turėjau. Daina vadinsis „Kitoks pasaulis". Nežinau, ar geras pavadinimas.
Į duris paskambino kaimynė iš apačios. Aprėkė, kad „kažkas pas jus virš mūsų miegamojo kas vakarą kala plaktuku”. Teks save kontroliuoti, kad nemuščiau takto koja į grindis grodamas…
1985 m. balandis
Nusprendėme pasidaryti pirmuosius įrašus. Paskambinau žinomam garso režisieriui Edmundui ir pasiteiravau ar jis galėtų mus įrašyti su tikru pultu.
Edmundas atvažiavo į mūsų mokyklą. Po pamokų aktų salėje pasistatėme būgnus ir elektrinius vargonėlius „Junost-73", o mikrofoną koridoriuje, kad balsas skambėtu su aidu. Kažkodėl visada galvojau, kad aido efektas yra mikšeriniame pulte, bet gavom nuo Edmundo velnių, kad nepasakėm, jog neturim nieko, ko reikia padaryti įrašui. Jis būtų atsinešęs daugiau reikalingos įrangos. Tačiau pavyko neblogai. Kartu su Tarasu (Darium Tarasevičium) dainavom koridoriuje užsidėję ausines. Turėjom keistokai atrodyti valytojai, praėjusiai pro šalį.
Su Edmundu už darbą buvome sutarę 15 rublių honorarą. Pridavę visą namie rastą stiklo tarą per visą grupę surinkome tik 12 rublių ir 36 kapeikas. Padaviau Edmundui ir pažadėjau, kad likusią dalį surinksime per ateinančią savaitę. Jis tik atlaidžiai numojo ranka.
1986 m. sausis
Mama laikraštyje perskaitė, kad kultūros ministerija skelbia jaunų autorių kūrinių atestaciją. Autoriai ir atlikėjai, pristatę savo kūrinius komisijai, turi šansą būti aprobuoti ir jų dainos gali gauti leidimą skambėti radijo eteryje. Būtų nerealu, jeigu per radiją paleistų „Foje" dainą.
Nunešiau dviejų dainų įrašus, kuriuos 1985-ų rudenį padarėme Vilniaus “Plokštelių įrašų studijoje”. Valdininkas paėmė iš manęs magnetinę juostą ir pasakė, kad reikės ateiti kitą savaitę. Jeigu mūsų dainą pagrotų radijas, o tada mes išleistume plokštelę ir pakoncertuotume „Sporto rūmuose” - galėčiau daugiau nebegroti gyvenime.
1986 m. vasaris
Vėl atėjau į kultūros ministeriją. Koks verdiktas? Man grąžino juostą su įrašu ir pasakė, kad daina „Krantas" turi potencialo, bet „Kitoks pasaulis" yra niekam tinkamas. Liūdna, kad mūsų negros per radiją. Grįžau namo, pradėjau rašyti naują dainą apie keistuolį. Po pusvalandžio supratau, kad jau kurį laiką mušu taktą koja į grindis…
1997 m. gegužės 17 d.
Šiandien paskutinis „Foje" koncertas Vingio parke. Pradėsime nuo „Kitokio pasaulio", nes tai pirma mano parašyta daina, kuri tapo tokia populiari.
Grupės iširimas tapo nebeišvengiamas beveik prieš metus, kai derėjomės dėl albumo „1982” išleidimo su „Bomba”. Siaubingai liūdna dėl to.
Praėjusią savaitę įvyko „Hamleto” premjera. Visa tai labai laiku. Kitą savaitę išvažiuojame į teatro festivalį Torunėje. Jei priešaky niekas nelauktų, nežinočiau kur dėtis...
2007 m. gegužės 17 d.
Susitikome su Algiu, Arnu ir Dariumi prie Vingio parko estrados. 10 metų po mūsų paskutinio koncerto. Nebejaučiau jokios įtampos tarp mūsų. Atsinešėme porą gitarų, akordeoną ir būgnelį. Tuščioje estradoje sugrojome „Liūdesį” ir „Kitokį pasaulį”. Nufilmavome primityvų klipą. Vakare „Frype”, „Youtube” ir „MySpace” komentaruose fanai graužė nagus diskutuodami, kaip jie nesusiprato šiandien ateiti į Vingį. Kažkas parašė: „dabar teks laukti dar 10 metų”.
2013 m. rugpjūtis
Susirinkome Algio namuose. Beveik visi kada nors groję „Foje”: Arnas, Darius, Algis, Saulius, Genys, Romas. Taip pat ir mano grupės muzikantai: Brazas, Eimas ir Tomas. Įrašėme bendrą, akustinę, gyvą „Kitokio pasaulio” versiją. „Vilnius temperature” vaikinai nufilmavo klipą. Keista, šiai dainai niekada nebuvo nufilmuotas joks klipas. Tik gyvi jos atlikimai...
Prieš filmavimą dar fotografavomės Algio sumanytai nuotraukai „Paskutinė vakarienė”. Manau, kad tai bus provokacija…
Visą vasarą repetavome mano 30-mečio scenoje koncertams, kurie įvyks didžiosiose arenose rudenį. Pasikviečiau buvusius „Foje” narius pabūti to koncerto svečiais.
Geriausia dalis visada būna tada, kai pasilikę po repeticijų pasakojome visas istorijas iš senų laikų ir negalime sustoti kalbėję. Labai geras ir šviesus jausmas.
2016 m. spalis
Šiandien Dubline kartu su Pauliumi Skruibiu ir Jurgita Jurkute pravedėme „Nebijok kalbėti” susitikimą vietos lietuvių bendruomenei. Savižudybių tema nelengva, bet kaip visada - pokalbis pilnas gerų ir jautrių dalykų. Po susitikimo prie manęs priėjo vyriškis ir prisistatė kaip jaunas kino režisierius, kuriantis trumpo metro filmą. Neatrodė jaunas kaip žmogus, tačiau režisierius laikomas jaunu, net jeigu pirmą filmą kuria būdamas 80-ies. Pasakė, kad jam labai patiko daina „Kitoks pasaulis”, kurią sugrojau gitara susitikimo metų. Paklausė, ar galėtų ją panaudoti savo filmui. Perklausiau jo ar jam tinka daina lietuvių kalba? Jis tik patikslino, kad būtent todėl ji jam patinka, nes tai suteikia paslaptingumo. Sutarėm, kad atsiųs man pasižiūrėti savo filmo juodraštį ir tada aš nuspręsiu, ar duoti dainą.
Grįžęs į Vilnių radau elektroninių paštu atsiųstą darbinį filmo variantą. Juodai-baltas, mistinis, tamsus sapnas. Vienas iš tų filmų, kur negali papasakoti apie ką, tačiau įtraukia ir hipnotizuoja. Atrašiau, kad duosiu dainą, ir kad kaip tik turiu jos naują (dar neišbaigtą) įrašą. Prieš kelias savaites, bandydamas savo naują studijos įrangą, įrašiau tokią versiją, kokią būtume įrašę su „Foje” tais senais laikais, jeigu tik būtume turėję elektroninius instrumentus. Tada buvome priversti groti gitaromis, nes nusipirkti namą buvo pigiau, nei „Moog” sintezatorių...
TAIP PAT SKAITYKITE: Andriaus Mamontovo dainų istorijos iš jo dienoraščių: kaip gimė „Saulės miestas“
