Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50“ pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.
Iki pirmojo „AM50“ pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrendant į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.
Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50“, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?
Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.
Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.
Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje“ dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje“ gyvavimo metais.
Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.
Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis“ tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio“ versiją?
Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.
Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?
Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.
Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje“ narį Andrių Mamontovą.
Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.
Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.
Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.
Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?
Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)
Neseniai „Foje“ kūryba atsirado „Spotify“ ir „iTunes“ muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?
„Foje“ apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.
Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.
Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?
Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.
Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.
Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.
Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50“ koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens“ arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?
Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50“ – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).
O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.
Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).
O kurios šiuo atveju patinka tik tau?
Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu“. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)
Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?
Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.
Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.
Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.
Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?
Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)
Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?
Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.
Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?
Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.
Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.
Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?
Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.
Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?
(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.
Mantas J.: Ar dar dainuosi?
Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.
Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?
Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.
Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?
Teko matyti labai daug gerų koncertų.
Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.
Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.
Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.
Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.
Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?
Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.
