Į Marijaus Mikutavičiaus ar „Anties“ koncertus renkasi jų prisiekę gerbėjai, o į Dž.Butkutės koncertų salėse būrėsi ne tik ją mylintys klausytojai, bet ir ja abejojantys.
Pradėjusi savo ambicingą ir dėl to sudėtingą naujosios programos turą „Nesudeginta ant laužo“, Džordana pas Kauno batsiuvius pasisiūdino raudonpadžius. Ne todėl jai reikėjo raudonų padų, kad pasipuoštų „kaunietiškais labutinais“. Atlikėjai toks koncertinio apavo pasirinkimas buvo svarbus, nes simbolizavo ėjimą per žarijas, šokį ant savo raganiško laužo.
Ir ji ėjo per arenas, gerindama rekordus ir uždarinėdama bilietų kasų langelius su užrašu „išparduota“. Ėjo į ugnį, į apkalbas, į publikos glėbį. Degančiomis akimis, degančiais plaukais, kantri ir tikinti.
Nuo pirmojo pasirodymo Klaipėdoje iki paskutinio rifo Panevėžyje teko įveikti sudėtingą kelią, tai atsainiai peršokant kliūtį, tai susvyruojant ir meldžiant atlaidumo, palaikymo, meilės, čia pat geriant publikos susižavėjimą ir laužant stereotipus.
Bet ar Dž.Butkutė jautė po kojomis svilinantį karštį, ar šoko velnišką šokį, ar uždegė sava ugnimi susirinkusius tiek, kad to neišpustytų po koncerto, kitapus arenos durų, pagavęs grubus lapkričio šiaurys? Ar jai pavyko?
Padarykime tai, ko daryti negalima: peržvelkime interneto komentarus. Susumavę populiariausius, gautume tokią pynę: „Džordana – jėga / Feniksas pakilo iš pelenų / Elegijui respektas / Kur senos dainos???“
Panašu, kad kalta pati Džordana, kitados neatsargiai sudainavusi eilutę „Man taip patinka melodijos senos“. Dabar tai – jos gerbėjų esminio priekaišto daina.
Koncertinį turą „Nesudeginta ant laužo“ organizavęs Dž.Butkutės prodiuseris ir sutuoktinis Elegijus Strasevičius ryžtingai nubraukė brūkšnį tarp buvusios ir esamos Džordanos, ir drąsiai sustatė koncertinę programą taip, kad publika neturėtų malonumo pašokti nuo kėdžių sulig antru kūriniu, bet pakentėtų bent iki ketvirto, o gal ir septinto.
Įprastai po ketvirtos dainos atlikėja sveikindavosi, kiek vėliau buvo surenkama jos startiniame pasirodymo taške efektingai nukritusi scenos širma. Dar po akimirkos Dž.Butkutė atokesniame scenos kampe nusiplėšdavo ilgą odinį sijoną ir parodydavo savo nepriekaištingas kojas (jai tikrai 46-eri?), kurių nė nereikėjo dengti plazdančiais skiautėtais draiskalais.
Šis pernelyg tiesmukas kostiumo raganiškumas šiek tiek disonavo su kita skoninga deginamosios ant laužo simbolika. Be to, pats sijono atsikratymo aktas nebuvo taip sumaniai užfiksuotas, kad sulauktų garsesnio ūžtelėjimo tribūnose.
Įdomių režisūrinių sprendimų, netikėtumų, Džordanai taip tinkančio žaismingo flirto su publika pristigo koncerto antroj pusėj. Tačiau tai sėkmingai kompensavo antroje pasirodymo dalyje it iš gausybės rago pasipylę seni geri diskotekiniai gabalai „Vienas namuose“, „Man patinka“, „Tavęs ieškojo mama“, nemeilės himnas „Nemylėjau tavęs“, meilės himnas „Dėl tavęs“ ir atlikėjos vizitinė kortelė „Džordža“. Tuo metu parteris, tribūnos, ložės ir visos kitos perpildytos arenų erdvės, įskaitant netgi riboto matomumo zonas, skendėjo ekstazėje ir tai patyrė bet koks miestas, kuriame dainavo JI.
Ar programoje senų dainų turėjo būti kur kas daugiau nei naujų? Ir taip, ir ne. Vienu požiūriu, negali žmonėms, vis dar šventai mylintiems aną – ankstesniąją Džordaną, primygtinai groti visą naująjį kompaktą: „Paklausykit, kokios puikios dainos. Klausykit, klausykit!“ Jie vis tiek trauks iš kišenės savo pabrūžintus įrašus, nes norės patupčioti ir palinguoti pagal Džordžos TOP 20.
Kita vertus, turas „Nesudeginta ant laužo“ kaip tik ir buvo skirtas būtent naujojo Dž.Butkutės albumo „Kryžkelės“ pristatymui. „Atlikėja išvažiuoja į turą pristatyti naujos programos, o žmonės klausinėja, kur senos dainos?“ – stebėjosi kompozitorius Deivydas Zvonkus.
Muzikos pasaulio atstovams tai aišku kaip dukart du. Bet ar priimtina publikai? Ar ji eitų į tokį koncertą antrą kartą?
Žinoma, Džordana galėjo pamaloninti susirinkusius savo sena, simpatiška bendravimo maniera ir tarp senų kūrinių linksminti susirinkusius iškalbingomis frazėmis, kurių kiekviena – toks pat hitas. Ir tai veikiausiai būtų puikiai tikę auditorijai. Tačiau šįkart restoraninių plepalų nebuvo. Džordana su klausytojais bendravo mandagiai ir gana rezervuotai, daugiausiai pristatydama kūrinių pavadinimus ar paprašydama gražaus triukšmo.
Likimo korta iškrito taip, kad kaip tik Vėlinių savaitgalį, po didžiojo pasirodymo Vilniuje, Džordana nekoncertavo. Spalio 29-ąją mirė Elegijaus mama...
Užkulisiuose buvo žinoma, kad jos santūrumas turėjo skaudžią priežastį. Kai dainininkė, lydima ištikimo pilkojo kardinolo E.Strasevičiaus, pradėjo šį koncertinį turą, jos anyta gulėjo ant patalo, ištikta komos.
Dž.Butkutei ši moteris buvo labai svarbi, jos ypač gerai sutarė, kone kasdien šnekučiuodavosi telefonu, tad staigiai pablogėjusi vyro mamos sveikatos būklė sukrėtė ir dainininkę. Lygiagrečiai koncertų šurmuliui mintys ją nešė ir ten – pas anytą.
Likimo korta iškrito taip, kad kaip tik Vėlinių savaitgalį, po didžiojo pasirodymo Vilniuje, Džordana nekoncertavo. Spalio 29-ąją mirė Elegijaus mama... Dainininkės ir jos vyro namuose tvyrojo gedulas, bet šou turėjo tęstis. Dž.Butkutė ir vėl stojo prieš minią, kuri prašė jos dainų ir jai besąlygiškai pakluso.
Teisus buvo Andrius Mamontovas, teigdamas, kad jokia kita atlikėja nestovi ant to paties pakylos laiptelio kaip Džordana. Savo turo koncertuose ji buvo didelės scenos maža, bet galinga moteris, šachmatų lentos karalienė, kuri žengia atsargiai, apgalvotai. Dž.Butkutė buvo ašis viso aplink besisukančio išgalvoto pasaulio. Pasaulio po tvano.
Menininko, pasivadinusio pseudonimu Basa Žolė, nupieštas Vilniaus ir Kauno liūdnas sapnas kartu su šviesos maestro Mariaus Selevičiaus stebuklais išties kuriam laikui pradangindavo žiūrovą į pasaulio pabaigos nujotą nejaukų miestą, lyg kino filmo aikštelę, kurioje tvyrojo demoniškas jaudulys. Šešėliuose už nuvirtusių Katedros kolonų slėpėsi kažkoks nerimas, iš suniokotų automobilių veržėsi ugnis, o scenos dūmai tarsi paišė be kaltės supleškintų raganų siluetus.
Džordanos dekoracijos buvo tikras perversmas gana santūrioje Lietuvos atlikėjų scenoje, naujos mados diktatas. Tai net labiau priminė roko operą, nei koncertą.
Šviesos ir scenografijos dailininkams, scenos architektui Aurimui Vosyliui – komplimentai. Kaip ir pagrindiniam turo strategui E.Strasevičiui, kuris tiksliai žinojo, ko nori, ar tiksliau – ko nenori. Jis galėjo imti Dž.Butkutę už rankos ir nusivesti SEL‘o ir visų kitų sėkmingųjų pramintu keliu, prišaudyti pilnas arenas LED ekranų ir štampuoti pr‘inius pranešimus apie būtus nebūtus lazerių šou su halogramomis.
Bet ne. LED ekranų šio turo organizatorius nė už ką nenorėjo. Kaip ir šiuo metu madingo elektronikos skambesio. Džordana, neturi nieko bendro su elektronine muzika, todėl tai buvo vienareikšmiai atmesta. Kas kita – rokas. Jeigu atlikėja ko nors ir nespėjo nuveikti savo spalvingame sceniniame (ir ne tik) gyvenime, tai – įgyvendinti profesionalios programos su tikra roko grupe. O panašu, kad tai ir buvo Džordanos troškimas ir pašaukimas.
Nors tiesą sakant, sunku Dž.Butkutę prisiminti kaip rokerę, jei negalvosime apie šio žanro aksesuarus, kuriuos atlikėja akivaizdžiai mėgsta. Tačiau savo karjeros pradžioje ji tikrai važiavo roko mašina, priklausydama tuomet egzistavusiai Šakių grupei „Impulsas“.
Roko jėga įrodyta istorijos. Už jį baudė, sodino, niekino, kirpo plaukus ir naikino vaistais, bet rokas išliko. Legendiniai „Roko maršai“ sėjo laisvės sėklą stadionuose ir griovė Sovietų Sąjungą.
Dž.Butkutė irgi mylėjo roką, bet pastaruosius 20 metų gyveno pop cukrainėje, kurioje grojo prastos kokybės magnetofonas. Laimei, laikai pakito ir ji pasidavė senai svajonei – grįžti prie tikrųjų dalykų, prie roko. Ir ne truputį roko, o netgi visiško hardo, kurį grodami gitaristai krato plaukus, populiariai aiškinant.
Komanda, su Džordana pasirodžiusi turo koncertuose, palieka įspūdį. Tiek džiazmenams, tiek minėtiems elektronikams, tiek klasikos mėgėjams gerai pažįstami broliai Motiejus ir Mykolas Bazarai (klavišai ir boso gitara), roko virtuvėje krikštyti Kostas Balčiūnas ir Ramūnas Difartas (gitaros), Kauno muzikinio teatro orkestro būgnininkas Evaldas Andziulis-Kindza.
Vėl gi – pagal geriausias roko tradicijas koncertuose buvo naudojamos violončelės, kuriomis griežė jauni savo srities profesionalai Gaudas Krištaponis ir Evaldas Petkus. Džordanai pritarė ir 3 dailios vokalistės – Vaiva Gerasimovaitė, Džesika Šyvokaitė, Miglė Šidlauskaitė. Kaune prie scenos krašto į jas žiūrėdama chorvedė Danguolė Beinarytė kėlė nykščius.
O publika kėlė rankas ir plojo Džordanai, kurios infantilus balselis šįkart skambėjo kaip niekada stipriai. Ir buvusios popso pasakėlės apie meilę ir seilę, be kurių neapsieinama užstalėje, šįkart griaudėjo kaip pasauliniai hitai.
Ir net jei palikusios sales minios ko nors ilgėjosi, tai nebent savo jaunystės, kai viskas buvo kitaip – ir dainos kitos, ir Džordana kita.
Ar ji sudegė po šio turo? Ne, po velnių, tikrai ne.
