Savo pirmąjį lietuvišką albumą „Siaubo pasakos“ pristatanti atlikėja Laura Kešytė-Mexeny teigia, kad jame sudėtos jos išpažintys. Ta proga ji pasidalijo atsiminimais iš savo gyvenimo akimirkų.
„Dar nežinote, kas esu, tai pradėsiu, kaip Sartre, nuo žodžių.
1990 metais aš, Laura Kešytė-Mexeny, gimiau Vilniuje. Man būnant dviejų mėnesių, radiją ir televiziją apsupo okupantų tankai. Norėdamas pravažiuoti pro užtvaras, senelis kareiviams paliko maišą obuolių.
Dar kurį laiką neturėjome, kur gyventi. Mama mane augino viena, didžiulėse poilsio vilose prie Molėtų, kur dirbo valytoja. Savaitgaliais čia vykdavo tėvo „plotai“. Suvažiuodavo pilni automobiliai draugų. Garsi muzika per gerą aparatūrą grodavo iki paryčių. Užsimerkiu ir vis dar jaučiu.
Tėvas, nors buvo apskaitininkas, kartais pagrodavo vestuvėse. Akordeonu, saksofonu, pianinu. Jis mėgo išimtinai linksmą muziką. Ne „mūdną“, ne melancholišką, kokios klausėsi jo geriausias draugas Rimas. Bet ne apie tai šis pranešimas spaudai.
Labai anksti supratau, kad man sekasi muzika. Vargšė mama... Tūkstančius kilometrų nukovė savo baltu „Honda Civic“ hečbeku, kad pristatytų mane į solfedį. Per dešimt metų, galima sakyti, nieko neišmokau, nes muziką tebekuriu iš jausmo.
Pirmą dainą apie mylimąjį, kuris mirė ant mano rankų, parašiau 13-kos. Dieve, kaip verkiau! Antrąją, apie pasaulio pabaigą – 16-kos, rūkant raudoną „Malboro“. Dar po dešimt metų užsiėdjau ausines ir išleidau pirmąjį deep disco house muzikos albumą. O tada pradėjau juoktis!“ – apie save pasakojo Laura Kešytė-Mexeny.
Apie kūrinius
„Siaubo pasakos“ – tai 10-ies muzikinių kūrinių albumas apie vaikystę. Meilę ir atstūmimą. Susitaikymą ir svajones. Tai didžiausias, iki šiol svarbiausias mano, Lauros Kešytės-Mexeny, darbas, sukurtas drauge su pačiais geriausiais šalies kūrėjais bei muzikais. Dalinai finansuotas LATGA ir AGATA.
„Siaubo pasakose“ lietuviškas folkloras bei lyriniai pasakų motyvai atgimsta polistilistinės muzikos formose – repo, folko, synth popo, džiazo, indie sintezėje. Kūrinių nuotaikai būdingi netikėti siaubo ir humoro kontrastai; skambesiui – alternatyvios, nišinės elektronikos estetika.
Laura Kešytė-Mexeny sako, kad albumas sukurtas džiaugsme. Karo ir branduolinio susinaikinimo grėsmės laike. Jautriame dabarties taške. Tarpinėje būsenoje tarp košmaro ir stebuklo.
„Nors dainos nebuvo kuriamos iš liūdesio! Bet gavosi švelniai liūdnos. Manau, jos nepatiktų mano tėvui. Bet gal patiks jo draugui Rimui?“ – retoriškai klausė Laura Kešytė-Mexeny.
