Vasario 16-ąją Lietuva švenčia Nepriklausomybės atkūrimo dieną, šalies laisvę. Apie tai pokalbis su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnais bei atlikėju Andriumi Mamontovu ir vyniojasi – kas jiems yra laisvė, iš kur randasi meilė tėvynei ir kodėl daina „Geltona. Žalia. Raudona“ perdainuojama būtent dabar.
15min kalbinti kariūnai pasakojo, jog idėja bendradarbiauti su atlikėju A.Mamontovu kilo jų orkestro vadovui Linui Balandžiui. Nors įprastai Vasario 16-oji kariūnams reiškė patriotiškus renginius, šiemet to būti negalėjo dėl apribojimų.
„Su L.Balandžiu diskutavome, kaip šią dieną galėtume paminėti pandemijos aplinkybėmis. Jam kilo idėja, kad galime padaryti virtualų chorą. Tada mūsų vadovas susisiekė su Andriumi Mamontovu“, – sakė kariūnai.
Pats atlikėjas teigė, kad sulaukęs skambučio atsisakyti tiesiog negalėjo. Vasario 16-oji jam ypač svarbi proga, kelianti daug jausmų ir prikelianti atsiminimus tiek iš sovietmečio, tiek iš šių dienų.
„Dalį gyvenimo gyvenau toje santvarkoje, kur šią dieną švęsti buvo draudžiama, arba žmonės ją švęsdavo slaptai, nors ji turbūt būtų buvusi prilyginta antivalstybinei šventei.
Bet Vasario 16-oji yra mums visiems brangi, nes gyvename ir toliau norime gyventi laisvoje šalyje. Pirmasis paskelbimas apie laisvę, įvykęs prieš 100 metų, mums svarbus iki šiol: jis primena, už ką kovojome ir ką turime saugoti“, – mintimis dalijosi atlikėjas.
Taip pat A.Mamontovui įstrigo tai, jog pirmą kartą jo garsi daina buvo atlikta su kariniu choru. Vyrui tai tarsi sentimentas dėl to, jog kadaise jis priklausė kariniam orkestrui, nors ir ne tos stovyklos, kurios tuo metu norėjosi.
„Karinio orkestro buitis ir atsiminimai man puikiai suprantami ir pažįstami“, – prisipažino autorius.
Lietuvai linki ramybės ir bendro siekio
Paklaustas, ko Lietuvai palinkėtų Vasario 16-osios proga koronaviruso akivaizdoje, A.Mamontovas akcentavo ramybės poreikį šiais pasauliui nelengvais laikais.
„Mes tiek laiko praleidome karantine – atskirai, bet tai darėme kartu. Natūralu, kad kiekvienam žmogui saviizoliacija tampa laisvės apribojimu, o tai pakelti nėra lengva. Atrodo, kad ši padėtis atsibodo, bet norėtųsi tikėti, kad ji keisis. Jeigu neįveiksime viruso, tai gal išmoksime su tuo gyventi ir judėti į priekį – vakcinų gal užteks visiems.
O ar reikia specialiai save uždeginėti, kad mylėtum savo tėvynę? Nesu tikras, ar reikalingos specialios pastangos, nes tai yra tiesiog yra mūsų namai. Jeigu čia esi gimęs, čia ar gyveni, ar sėdi namuose, ar iš jų negali išeiti, ši vieta yra tavo namai.
Mylėti savo namus, kur tu jautiesi saugiai, kur tavo kalba kalbantys žmonės... Tu esi dalis tos vietos, kurioje tu gimei, ir ji yra tavo dalis“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Jis taip pat situaciją palygino su buvusia prieš 30 metų, kai prasidėjo Sąjūdžio įvykiai, vyko mitingai miestų gatvėse. Tuo metu atlikėjas teigė matęs vienybę, nes mus, lietuvius, suvienijo bendras priešas, kurį norėjome išvyti.
„Tas priešas šiuo metu yra labai nematomas, atrodo, kad gal jo nėra, o kartais netgi galbūt nėra jokio priešo, o mes esame įpratę jo ieškoti. Tada pradedame vieni su kitais pjautis ir bartis. Visi šie dalykai yra žmogiški.
Bet aš linkiu nepasiduoti. Laisvę atkovojome dėl to, kad nepasidavėme. Nepasiduoti aplinkybėms, negatyvioms nuotaikoms, rasti džiugų tašką. Kartais gali padėti sau, kai padedi kitiems, todėl antrinčiau kariūnams, jog labai svarbu yra kalbėtis, ypač su savo artimaisiais, vyresniais šeimos nariais, vienišais žmonėmis. Daugeliui nėra lengva, bet jeigu nepasiduosime, išeisime nugalėtojais“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.
Visą pokalbį su A.Mamontovu ir kariūnais galite pamatyti čia:
