– Kaip kilo idėja apskritai tokiam renginio formatui?
– Jau kurį laiką muzikuoju taip, kad mano pasirodymai nebetelpa į tradicinio pasirodymo ar šou rėmus. Per pastaruosius penkerius metus tokio formato, kuriame sujungiu aistrą muzikai su žiniomis apie žmones ir kolektyvus, renginių turėjau apie tris šimtus. Tarp jų buvo ir nemažai tarptautinių pasirodymų, įskaitant TEDx Stokholme ir JAV, Oslo Innovation Week, Les Napoleons (organizacija, vienijanti įvairių sričių lyderius su tikslu spręsti globalaus pasaulio iššūkius) metinį susitikimą Prancūzijoje.
Tik iki šiol visuomet žmonių grupės kviesdavosi mus – įvairios įmonės ir organizacijos su siekiu pagerinti vidinę kultūrą ir socialinius darbuotojų gebėjimus arba tiesiog intelektualiau pasilinksminti. Atėjo laikas, kai supratome, kad tokie patys dalykai svarbūs ir reikalingi visai visuomenei, todėl norime kviesti žmones patirti tą patį.
– Kaip atrodys tie #CommunityCultureQuickie – tai nebus įprastas koncertas, kur nuo scenos tavęs klausosi būrys gerbėjų?
– Visiškai ne. Šių renginių esmė – įsitraukimas ir dalyvavimas; kurti muziką kartu. Mėgstu sakyti, kad ne aš atlieku muziką, o visi atėjusieji kuria muziką drauge su manimi ir vienas su kitu. Tokiu būdu ir muzika įgyja kiek kitokią reikšmę – užuot vien tik linksminusi, ji mus sujungia ir padeda skleistis tokiems žmogiškiesiems dalykams, kaip empatija, gerumas, kūrybiškumas, laisvumas, atvirumas.
– Ar tai reiškia, kad tų žmogiškųjų dalykų mūsų visuomenėje trūksta – nes jei netrūktų, tokie renginiai nebūtų aktualūs?
– Tikrai taip. Mes, žmonės, turime didžiulį poreikį bendrumui, bet kartu tai yra ir didžiulė galimybė. Šioje individualioje visuomenėje, kur kiekvienas daug gilinamės į save, apie tą bendrumo galią pamiršome. Laikotarpyje, kai sprendžiame sudėtingus klausimus nuo globalinio atšilimo iki įvairių socialinių grupių susiskaldymo problemų, daugelis žmonių sako, jog labiausiai pasigenda paprasčiausio žmogiškumo.
Technologijos vystosi sparčiai, įgauname vis naujų įrankių, tačiau žmogiška išmintis taip greitai augti nespėja – o būtent jos čia reikia, norint susitvarkyti su jau minėtais iššūkiais. Empatija, ryšys, bendrumas – būtent šiuos bruožus visuomenei reikia vystyti norint ne tik išgyventi, bet ir klestėti.
– Bet ar šių tikslų įmanoma pasiekti per porą valandų trunkantį renginį?
– Taip. Nors renginio formatas yra „greitukas”, tokia intensyvi bendrumo, ryšio ir empatijos dozė, tačiau bet koks bendruomenės susiėjimas turi savo poveikį. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog tai veikia – žmonės išeina su padidintu jautrumu.
Pavyzdžiui, jei tai vyksta organizacijoje, siekiančioje pokyčių, tuomet jų pasiekti yra lengviau, nes net keletą dienų po to būna gerokai sustiprėję vidiniai ryšiai ir bendrumo jausmas. Šiuos principus ir pamokas lygiai taip pat galima parsinešti iš renginio į savo šeimą, kiemą, ar draugų ratą.
– Bendruomenė, susibūrimai, ryšiai, jautrumas… Idėjos skamba kaip buriamos sektos!
– Ir taip, ir ne. Mes visi turime poreikį burtis kaip žmonės, jausti, kad kartu suėję galime kurti daugiau vertės. Ir tiesa, kad šiomis technikomis – sukurti itin stiprų tarpusavio ryšį, suteikti daugiau prasmės – naudojasi nemažai sektų. Bet ant jų žmonės užkimba būtent tuomet, kai jaučia bendrumo trūkumą, o tuomet juo lengvai galima manipuliuoti ir „plauti smegenis”.
Mano idėja – tas pačias technikas tiesiog atiduoti į žmonių rankas ir parodyti, ką su jomis galima padaryti. Ir tegu žmogus pats sąmoningai pasirenka, kaip ir kuo sau plauti smegenis. Čia hierarchija tampa horizontali, joje nėra jokio vadovo, bet mes visi esame savininkai – tuomet pajuntame savo galią ir galime ja įkvėpti kitus.
– Viename interviu esi prisipažinęs, jog esi nepataisomas idealistas. Ar nepagalvojai, kad galbūt idealizuoji ir bendruomeniškumą kaip reiškinį su visomis jo naudomis?
– Geras klausimas, tačiau tikiu, kad gyvenime svajoti ir skleisti idealizmą yra vienintelis būdas gerinti realybę. Tik mums tą padaryti trukdo dvi ligos. Impotencija – kai žiūrime į aplinką ir jaučiame, kad nieko negalime padaryti – šeimose, santykiuose, darbe. Ir kita – ciniškumas, kai lyg ir jauti, kad kažkas negerai, bet tai ignoruoji ar bandai nuleisti juokais. Abiem atvejais tai nepadeda keisti į gerąją pusę: nei savęs, nei aplinkos.
– Kaip visgi išmatuoti tokių renginių realią ir apčiuopiamą naudą?
– Jei jau reiktų matuoti, tai pirma, ką reikėtų stebėti, yra žmonių būsenos po to. Jų būna visokių: žmonės apsiverkia, jaučia šilumą, vidinį užsivedimą. Ir tai daug vertingiau nei išeiti iš pasirodymo ir sakyti – va, buvo labai gražu.
Juk viena yra tiesiog stebėti ir vertinti kito žmogaus darbą ir visai kas kita – pačiam dalyvauti. Šis pasirodymas nėra apie tai, ką gebu aš, o apie tai, ką gebame kartu. Manau, kad tai yra geras menas, tikras menas – kuris sudirgina ir truputį pastumia mus tapti geresnėmis savo versijomis.
– Bet gal menas gali ir tiesiog būti gražus?
– Manau, kad darydamas meną vien tam, kad gražu – net jei grožis yra vienas aukščiausių idealų – vis viena prieini prie klausimo: o tai prie ko tas grožis veda? Grožis gali suteikti ramybę ir glostyti sielą, bet labai tikiu, kad gali ir paveikti mūsų operacinę sistemą – kaip žiūrime į pasaulį, į save. Tai man toks menas yra geresnis ir vertingesnis – priverčiantis pažiūrėti kitu kampu ir tampantis dirgikliu, stumiančiu mus į priekį.
