Užkietėjęs žemaitis Ipolitas pasakoja, kad dar penktaisiais savo gyvenimo metais grojimu pradėjo linksminti artimuosius, kaimynus, pažįstamus ir nepažįstamus. „Jie man nelikdavo skolingi, – džiaugėsi muzikantas. – Vieni dėkodavo žodžiais, kiti mokėdavo pinigus – samdydavo groti šokiams, krikštynoms, vestuvėms. Paskutinius trylika metų linksminu užeigos svečius.“
Muzikantas prisimena, kad pirmus penkerius metus grojo bandonija, kanklėmis, lamzdeliu, skudučiais, dainavo daug folklorinių dainų. Dar po kelerių metų užeigos lankytojai nebepasigedo liaudiškų instrumentų, jiems pasidarė nebeįdomios tremtinių, atgimimo, dainos apie Vilnių ir Lietuvą. Dabar muzikantai atlieka įvairių šalių melodijas, dainuoja ne tik lietuvviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai, angliškai.
Ipolitas smagiai prisimena pradžių pradžią „Marceliukės klėtyje“. „Nuo pirmos dienos čia lankydavosi daug turistų užsieniečių, tačiau mes nesupratome jų norų ir nemokėjome susikalbėti. Prisimenu vieną viešnią – tamsiaodė amerikietė paprašė padainuoti „Bliūdą“. Niekaip iškart nesusigaudžiau, kokia tai daina. Žemaitiškai „bliūdas“, lietuviškai „dubuo“ – man aišku. Bet dainos apie dubenį mes niekad nedainavome. Gal tik po mėnesio supratau, kad viešnia prašė padainuoti lyrinę juodaodžių dainą – bliuzą, ir labai graužiausi, kad jai nesudainavome vienintelės, kurią mokėjome, tokio stiliaus dainos „Trobelė prie upės“, – gailisi pašnekovas.
Vėliau vyrai pasakoja perpratę užsieniečių norus – jie, kaip ir lietuviai, paprastai moka tik pirmąjį dainos posmą, paskui pradeda linksėti galvomis ir dairytis vienas į kitą. Dabar Ipolitas ilgai nesuka galvos, kokią melodiją užgroti ar dainą užtraukti, svarbu žinoti, iš kokios šalies atvykėlis. „Artimiausius kaimynus – latvius, baltarusius, lenkus – seniai įpratome linksminti. Jų dainos žinomos kaip ir gruzinų „Suliko“, ukrainiečių „Pidminūla, pidvela“ ar rusų „Pamaskvio vakarai“, – vardijo muzikantas. – Šiandien iš patirties galime pasakyti – bulgaras apsidžiaugs išgirdęs „tum balalaika“, italas – „Santa Liučija“, graikas – Theodarakio dainas, prancūzas – „Paryžiaus tango“.
Maestro Ipolitas prisipažįsta labiausiai mėgstąs groti, retkarčiais dainuoja, sekmadieniais gieda Katedroje, vargonininkauja Šv.Onos bažnyčioje, yra parašęs trejas „Šv.mišias“. Pasakodamas apie rimtą muzikinę veiklą šmaikščiai primena, kad mėgsta bulves su troškintais kopūstais, myli tik vieną žmoną, tris vaikus ir anūkus. Pabrėžia – jam būdingos visos žmogiškos savybės, kurios baigiasi žodeliu „alus“ – universalus, unikalus, muzikalus, originalus ir t. t.
