Drauge su kolega Artiomu Penkevičiumi, jis SADBOI sukūrė prieš ketverius metus. Tuomet abu sakė, kad grupė yra „tam tikros liūdesio būsenos projektas“ ir jų vidinis manifestas.
Per ketverius metus SADBOI išleido ne vieną kūrinį, kuris sulaukė didžiulio muzikos mėgėjų dėmesio. Jie gali drąsiai pasipuikuoti tokiais superhitais kaip „Mohito“ (7 mln.), „Kaifuok“ (3,7 mln.) , „Sorry“ (3 mln.) ir „Blizgantys naikai“ (2,4 mln.) peržiūrų. Tačiau puikuotis neskuba. Atvirkščiai, sako, kad muzika jiems nuolatinė transformacija ir procesas, kuriame gręžiotis atgal nėra prasmės.
„Buvome pagavę tą lengvą repo-house populiarumo bangą ir galėjome toliau ant juos čiuožti. Tačiau mes ne iš tų, kurie atranda populiarumo formulę ir sėdi laimingi. Mes nuolat evoliucijoje. Antraip patys sau būtume nebeįdomūs. Šiuo metu mutuojame į popmuziką, o kas bus dar vėliau, nežinome, tiesiog kuriame ir kaifuojame nuo to“, – sako SADBOI nariai.
Naujausia grupės mutacija – daina „Strėlės“:
SADBOI vieni iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurie visą muzikos produkciją iš tiesų daro patys: kuria žodžius, muziką, viską įrašo studijoje, padaro galutinį įrašo apdirbimą. „Nuo 0 iki 100 – tik mes. Nors, štai į „Strėlių“ įrašą pasikvietėme gitaristą Žygimantą Kepenį, kad tobuliau viskas skambėtų“, – juokiasi jie ir priduria, kad gyvų instrumentų jų įrašuose tik daugės.
„Beje, netiesa, kad lietuvių kalba netinka popmuzikai. Dar ir kaip ji gera, tik reikia išmokti ją vartyti pačiais įvairiausiais kampais. Pastebiu, kad jaunos kartos atlikėjai atrado būdus, kaip dainuoti, kad skambėtų ne blogiau nei angliškai“, – priduria Edgaras.
