Būdamas vienu didžiausių ir svarbiausių Katalonijos festivalių jis taip pat išlieka ir itin šviežias bei – nepersūdant – bent metais aplenkia kitus panašaus kalibro, taigi gerąja prasme komercinius, finansiškai sėkmingus, plačiai aprašomus renginius. Tiek nuolat ieškodamas naujų talentų Ispanijoje ir aplink (tam kasmet talkina „Red Bull Music Academy“ atstovai), tiek pačiu metu prikeldamas pasiilgtas seniai regėtas grupes.
Atlikėjai savo ruožtu dažnai „Sónar“ renkasi kaip platformą išbandyti naujas programas, kolaboracijas, vizualinius muziką papildančius sprendimus. Pavyzdžiui, viena iš itin lauktų premjerų šiemet – pirmasis istorijoje kanadiečių didžėjaus Tiga gyvas pasirodymas. Su niekuo nesupainiojamas artistas viršijo visus įmanomus lūkesčius.
Taip audiovizualinio projekto premjerą surengė buvęs „Deep Dish“ narys Dubfire, o tokie gigantai, kaip „The Chemical Brothers“ ar „Hot Chip“ nepatingėjo sugroti ir po du kartus – visai kaip pernai Richie Hawtin ir jo alter ego Plastikman.
Kas labiausiai džiugino praėjusį savaitgalį? Straipsnio autorę asmeniškai – Tiga, „Die Antwoord“, „Voices From The Lake“, Vessel (pastarąjį vardą jau po poros dienų bus galima išvysti festivalyje „Sūpynės“), The Bug, „Kiasmos“, Henrik Schwarz, Flying Lotus, Squarepusher, „Modeselektor“ ir Siriusmo, Holly Herndon, Jimi Tenor ir Jori Hulkkonen, débruit, Dorian Concept.
Iš ne tokio asmeniško, bet solidaus kitų pamatytų sąrašo – A$AP Rocky, FKA Twigs, „Hot Chip“, Skrillex, Hudson Mohawke...
Nors muzikinė miesto festivalio programa išpildo bei viršija išrankiausius pageidavimus – atrodytų, nieko daugiau ir nereikia –, pakanka „Sónar“ ir kitų veiklų. Nė viena jų, net siūloma komercinių rėmėjų, neatrodo primesta.
Nori važinėtis lunaparko mašinėlėmis aplink griaudint techno muzikai? Prašom. Nori nerti į plastmasinių kamuoliukų jūrą? Prašom, tik ir visi tavo „Facebook“ draugai tai pamatys, bet tokia kaina už malonumą, kuriam realiame gyvenime esi per suaugęs, tikrai menka.
Nori išmokti naujų dalykų, pačiupinėti senovinių sintezatorių, paklausyti įkvepiančių muzikantų – čia pat festivalyje koncertuojančių ar vien dėl pokalbio atvykusių – bei menininkų, verslininkų, inžinierių kalbų? Sveikas atvykęs į „Sónar +D“. Kasmet vis auganti „rimtoji“ festivalio dalis, šiemet jau pristatyta kaip iš tarptautinis kūrybingumo, technologijų ir verslo kongresas, sutraukė – dėmesio – 3900 profesionalų iš daugiau nei 60 pasaulio šalių.
Nuo jau minėtų ekspozicijų ir diskusijų iki hakerių maratonų, naujų instrumentų konstravimo, studentų verbavimo ir realių sandorių užmezgimo. Lyg labiau muzikinis mūsiškis „Login“. Žinoma, po paskaitų ir užsiėmimų visi akreditacijas persimeta per kaklą ir eina šokti, nes pagrindinė traukiamoji festivalio jėga yra muzika.
Jei nebe dieninėje, tai naktinėje dalyje – „Sónar“ skamba nuo 12 valandos dienos iki... 7 ar 8 ryto? Tai tiksliai žino tik ištvermingiausieji arba dieną, skirtą labiau įsiklausyti, patyrinėti, prisėsti, o saulei leidžiantis galiausiai ir rankas iškelti, pramiegantys.
Ar iš tiesų „Sónar“ – elektroninės muzikos festivalis? Iš esmės, žiūrint plačiai ir abstrakčiai – taip. Nuo karščiausių didžėjų, iškart po seto Barselonoje išskrendančių į Ibizą ar kokią kitą salą, iki dar vos kylančių „kreivesnių“ eksperimentuoti nevengiančių prodiuserių ir grupių. Bet gyvų instrumentų tikrai sutiksi, juk galutinis daugelio čia atvykstančių tikslas – įvairovė ir akiračio plėtimas.
Ne paslaptis, kad būtent elektroninės muzikos klausytojai yra atviri kitiems stiliams. Todėl koncertą čia gali surengti ir „Duran Duran“ (šiemet), ir „Massive Attack“ (pernai), ir iki negalėjimo gyvos Pietų Amerikos grupės, ir reggae ar kraut rock ansambliai. Tik paryčiui viskas tampa vienu dideliu naktiniu klubu.
Jei klubas – artimesnė laisvalaikio leidimui vieta, nei koncertų salė, tuomet vietoj oficialiojo „Sónar“ ar greta jo vertėtų pasidomėti ir „Off“ savaitės renginiais. Ne ką jaunesnė, nei pats festivalis, tradicija, yra tuo pačiu metu į Barseloną iš viso pasaulio suskrendančių leidybinių kompanijų, agentūrų, didžėjų ir jų draugų renginiai visame mieste. Prie baseinų, senamiesčio kiemuose, netgi turguose, aišku, ir visuose baruose bei klubuose.
Taip, savotiška konkurencija, ir patys „Off“ vakarėliai dažnai tikrai nepigūs, nors pristato vos po keletą atlikėjų – nebent į juos bilietus perki dar sausį. Bet, atrodo, po ilgojo birželio savaitgalio patenkinti ir įvertinti – bei įkvėpti grįžti kitąmet – lieka visi. Gal net labiausiai – nelegalūs alaus pardavėjai centrinėse miesto gatvėse.
Ar vargina? Na, jėgų reikalauja. Ypač jei favoritų turi daug, o jie išsimėtę ir dienos, ir nakties programose. Visgi festivalis per 22 metus tapo maksimaliai patogiu vartotojui – scenos netoli viena kitos (nors muzikos garsai nesipjauna), ypatingai švarus garsas, dieną – didelė pavėsio galimybė, daug barų, tualetų, maisto kioskų (beje, lietuviškuose festivaliuose, nors mažesniuose, jų gal net daugiau!) ir darbuotojų juose (sumuštinį tau paruoš aštuoniese), jokių grynųjų (atėjęs į festivalį pasipildai specialią „Cashless“ apyrankę ir nebesuki galvos dėl grąžos), su savivaldybės pagalba suorganizuotas susisiekimas tarp dieninės ir naktinės dalių, taip pat – tarp pastarosios ir miesto centro.
Tiesa, bilietas į specialų autobusą kainuoja 2,5 euro, bet nereikia eiti iki metro stotelės ar žvejoti gerokai brangesnio taksi. Beliktų kreipti daugiau dėmesio į ekologiją – šokti plastmasinių bokalų jūroje, manau, nepatinka ne tik gamtai, ir visuma būtų dar arčiau idealios laimingų žmonių bendruomenės. Taip, čia laimingi visi. Turbūt dėl to, kad netrukdo savaip laimingiems būti aplinkiniams.
Ar brangu? Nepigu, bet daug kas priklauso ir nuo poreikių. Sekmadienį, vos pasibaigus paskutiniam Jamie Jones kūriniui, „Sónar“ išleido 500 bilietų kitiems metams – jie išgraibstyti po 115 eurų. Jei pirktum profesionalią akreditaciją, leidžiančią patirti ir visą „Sónar +D“ turinį, taip pat nemokamai vežiojančią tarp dienos ir nakties bei siūlančią kitų privalumų, festivaliui artėjant atseikėtum ir visus 250.
Kadangi „Sónar“ – miesto festivalis, reikės ir kažkur apsistoti, o kainos sezono įkarštyje tikrai nekrenta. Jei keliauji su didesne kompanija, viskas automatiškai paprastėja. Lėktuvo bilietai – taip pat ne iš pigiausiųjų, bet šiemet sutikau kauniečių, per visą Europą atriedėjusių automobiliu ir pakeliui dar aplankiusių Monaką. Bet kuriuo atveju, išlaidas sudėjus, galėtum sau leisti savaitę ne pačiame pigiausiame „viskas įskaičiuota“ kurorte. Tik jau be muzikos...
Grįžtant prie statistikos svarbu patikslinti, kad festivalio dalyviai skaičiuojami atskirais renginiais – trys dienos ir dvi naktys. Šimto tūkstančių turbūt konferencijų centras vienu metu nesutalpintų, bet po keliasdešimt į „The Chemical Brothers“ ir „Die Antwoord“, tapusius didžiausiomis šių metų sėkmėmis, susirinko. Smagu, kad po koncertų neišėjo, kaip dažnai nutinka vėsesnio klimato ir temperamento Lietuvoje, o liko mėgautis kitais programos dalyviais.
Beje, „The Chemical Brothers“ ir „Hot Chip“ su „Sónar“ keliaus toliau – jau paskelbti satelitiniai festivaliai keturiose Lotynų Amerikos sostinėse, kuriuose gros abi britų grupės ir daug kitų. San Paulas, Buenos Airės, Santjagas ir Bogota – netrukus. Vasarį – Reikjavikas, Stokholmas ir Kopenhaga. Pastarieji renginiai daug mažesnės apimties, bet jie, be abejo, vilioja patirti daugiau pačioje Barselonoje, o ir stiprina festivalio įvaizdį visame pasaulyje. Visus metus, kasdien, 360°.
Todėl atsakymas į paskutinį klausimą – „ar verta? – priklauso nuo asmeninių simpatijų. Jei gyveni muzika, pusryčiams valgai naujus albumus, o vakarienei – miksus, tuomet – visais šimtu devyniolika procentų. Įdomiau už bet kokias atostogas baseine ir didingiau už pačią Barseloną, kurios privalumams patirti ar pakartoti, be abejo, vertėtų pasilikti dar porą laisvų dienų.
Oficialus festivalio puslapis: www.sonar.es
Autorės blogą rasite ČIA.
