Publiką prieš savo tėvynainio koncertą apšildyti ėmėsi jaunos ir ryškios Kopenhagos kartos atstovai – Antono Falcko Ganstedo ir Joakimo Norgaardo duetas „First Hate“. Pasirodymas Vilniaus scenoje jiems taip pat ypatingas – kolektyvas visai neseniai išleido debiutinį singlą, kurį gerbėjai išgirdo vos prieš kelias savaites, rugsėjo viduryje.
Šiek tiek po 21 val. į sceną žengė ir vakaro kaltininkai. Prigesus šviesoms pasigirdo aštrūs dainos „Still On Fire“ akordai. Vienas po kito sekė sunkūs, tamsūs, net kiek piktoki ir kuriantys nejaukią atmosferą kūriniai. Tačiau, panašu, scenoje su muzikantų grupe pasirodęs Trentemøller būtent tokio efekto ir siekė. Danų penketukas drauge įrašė ir „Lost“ – bene sunkiausią iš visų trijų Trentemøller albumų.
Ir nors Teatro arena nebuvo pilnut pilnutėlė, daugelis, panašu, aiškiai žinojo, kur atėjo. Didžioji dalis apsilankiusių įsigijo sėdimus bilietus, tačiau netrūko ir stovinčių. Ar ši muzika labiau skirta klausymui, ar šokiams – kartais dar galima ir pasiginčyti, tačiau tiek sėdintys pačiame arenos viršuje, tiek stovintys prie pat scenos galėjo panirti į užburiantį muzikinį spektaklį.
Pradžioje itin intensyvų toną davę atlikėjai tarsi hipnotizavo – muzika su kiekvienu „Lost“ kūriniu vis stiprėjo – būgnų ritmas vis greitėjo, gitaros skambėjo vis garsiau. Viskas aprimo tik tuomet, kai mikrofoną į rankas paėmė vokalistė Marie Fisker. Raudonų šviesų fone ji jausmingai uždainavo bene lyriškiausią albumo dainą „Candy Tongue“.
Jos numeris nepaliko abejingų – salėje pasigirdo garsūs plojimai. Tai įvertinusi ji šyptelėjo, pamojo ranka, galiausiai lietuviškai tarė „sveiki“, nors apskritai nei grupės nariai, nei Trentemøller nedaugžodžiavo ir dėmesį skyrė muzikai.
Koncertui įpusėjus pasigirdo ir senesnės, gerbėjams puikiai iš ankstesnių albumų „The Last Resort“ ir „Into The Great Wide Yonder“ pažįstamos dainos. „Even Though You're With Another Girl“, „Never Stop Running“, „Take Me Into Your Skin“, „Miss You“ – čia skambėjo visi geriausi dano kūriniai.
Suskambus bene populiariausiai, dar 2006 metais Trentemøller į karjeros aukštumas iškėlusiais „Moan“ net sėdintys atsistojo. Dar po kelių kūrinių tempas vėl ėmė greitėti, iš viršaus pabiro blizgūs konfeti.
Kolektyvas akivaizdžiai paneigė mitą, kad elektroninė muzika tolygi sintetinei, perdirbtai. Pusantros valandos gyvai koncertavusi grupė iki pat paskutinės minutės išlaikė tempą ir neleido atsipalaiduoti. Salėje kai kurie net šnabždėjosi likę maloniai nustebinti ir nesitikėję, kad bus „taip stipru“.
Trentemøller daug dėmesio skyrė ir scenografijai, apšvietimui. Už muzikantų nugarų pakibo netaisyklingos formos medžiaginiai vamzdžiai, į ritmą bliksėjo ir paslaptingą nuotaiką kuriantys raudonos, mėlynos, violetinės spalvų prožektoriai.
Gyvas grupės šou yra papildomas ir labai stiprus „Lost“ elementas. Šis albumas susilaukė tokios sėkmės, kad Trentemøller kilo mintis išleisti ir atskirą, instrumentinę jo versiją.
Tamsi, niūri, vietomis aštriais ritmais ar priešingai – minimalistiniais garsais – į savotišką transo būseną nardinanti muzika – įdomi, netikėta ir labiau suprantama išlavintai ausiai.
