– Pasaulinio garso muzikantus, kaip Lemmy'is ar Davidas Bowies, atmename ne tik dėl jų kūrybinio palikimo, bet ir išskirtinės retorikos, autentiško gyvenimo būdo. Jūsų viešas profilis šia prasme yra panašus – esate ekstravagantiškas atlikėjas, nevengiantis nepatogių temų. Tačiau koks esate iš tikrųjų?
– Lipdamas ant scenos, iš tiesų, tampu ekstravertiška asmenybe, kuri nori pajusti publikos aistrą ir susižavėjimą. Tačiau asmeniniame gyvenime esu intravertiškas ir netgi, sakyčiau, drovus žmogus.
Dažnai dirbu vienas savo privačioje erdvėje, kur nevaržomai galiu eksperimentuoti su garsu bei įrašais. Mano gyvenimo būdas už scenos ribų yra labai ramus.
Retai kažkur išeinu, daugiau laiko skiriu savo vidinėms paieškoms bei darbui su įvairiomis elektroninės muzikos platformomis. Esu toks, žinote, šiek tiek „geek'as“, technologine prasme (juokiasi).
– Tačiau ar svarbu (o gal netgi būtina) menininkui turėti tą išskirtinį viešą veidą? Na žinote, koks nors bliuzmenas ant scenos lipa su senais nutrintais džinsais, ir jam nėra svarbi jo apranga, o, tarkime, Marlyn Mansonas surengia tikrą mados performansą...
– Mano nuomone, turėti tą viešą veidą yra būtina. Galiausiai, gyvenant tokioje multi-dimensinėje tikrovėje kiekviename iš mūsų užgimsta daugybė skirtingų personažų, tad nieko nereikia kurti – užtenka išryškinti ar praplėsti tas savo asmenybės dalis, kurios jau yra tavyje.
Scenoje gali tapti žymiai dramatiškesniu žmogumi ir išlaisvinti tą savo išprotėjusią pusę, kurios negalėtum atskleisti privačiame gyvenime. Tai mano gyvenime suteikia labai daug žavesio.
Be to, scenoje gali įkūnyti tą personažą, kurio galbūt savo asmeniniame gyvenime pasigendi.
Man sunku pamilti save, tačiau ant scenos aš galiu pabėgti nuo to kasdienio savęs, užsidėti išskirtinę aprangą ir išreikšti bei tyrinėti savo emocijas, seksualumą ir t.t.
Scenoje gali tapti žymiai dramatiškesniu žmogumi ir išlaisvinti tą savo išprotėjusią pusę, kurios negalėtum atskleisti privačiame gyvenime. Tai mano gyvenime suteikia labai daug žavesio.
– Vikipedijoje prie jūsų atliekamo muzikos stiliaus figūruoja net 4 žanriniai pavadinimai: synthpop'as, „tamsusis kabaretas“ (red. dark cabaret), alternatyvus ir industrinis stiliai. O kaip jūs pats apibrėžiate savo muzikos ribas?
– Anksčiau gebėdavau atsakyti į šį klausimas tarsi jausdamas, jog ribų apibrėžimas yra tam tikra mano pareiga.
Tačiau šiandien atsakymo pateikti negalėčiau. Kuo daugiau pasineriu į kūrybą, tuo aiškiau suprantu, jog man nebėra aktualios jokios žanrinės ribos.
Mano kuriama muzika priklauso nišinei pop kultūrai – tai vienintelis galimas paaiškinimas. Šioje muzikoje vyrauja sunkūs elektroniniai sąskambiai ir kiek melancholiška pajauta.
– Ar pasirodymo metu ketinate išnaudoti industrinę „Lofto“ erdvę?
– Taip, tai turėtų būti stiprus šviesų ir vizualinių efektų šou. Tik, žinoma, melodingas, emocionalus, kaip ir mano muzika.
Kuo daugiau pasineriu į kūrybą, tuo aiškiau suprantu, jog man nebėra aktualios jokios žanrinės ribos
– Jūsų diskografijoje – 6 studijiniai albumai. Ką žadate atlikti pirmadienio pasirodymo metu?
– Visko po truputį. Tačiau pasirodymo tikslas – išlaikyti tokį garso atspalvį, koks vyrauja paskutiniame albume, kuriame daug elektronikos efektų.
Todėl net ir senos dainos, kuras įtraukėme į dabartinį repertuarą, yra perkurtos, adaptuotos naujam skambesiui, kuris artimesnis šokio ir šviesų šou energetikai.
