Šiuo metu vyksta jo koncertinis turas, tad susitarti dėl interviu nebuvo paprasta – pirmąjį kartą jis tiesiog sumaišė dienas, antrąjį – atvirai prisipažino, jog pavargo ir tik trečias buvo laimingas. Bet man užteko laiko susipažinti su jo muzika bei paklausti savo giminaičių armėnų – koks jis gimtojoje šalyje. Dėdė man prasitarė, kad prieš kelerius metus Tigranas padėjo savo gimtojo miesto benamiams žmonės ir pastatė jiems namus, o kai apie tai užsiminiau interviu metu, jis tik pasakė: „Negalėjau nepadėti, juk tai mano gimtinė.“
Į muzikos pasaulį jis įžengė dar ankstyvoje vaikystėje, kai pradėjo muzikuoti dar nepažindamas natų. Nors tada jam labiausiai patiko roko muzika, o dabar atlieka džiazo improvizacijas, Tigranas yra tikras, muzika jam – Dievo dovana. „Mokslai ar išsilavinimas nėra tokie svarbūs kūrėjui kaip tos dovanos atradimas savyje ir jos puoselėjimas. Ir visai nesvarbu, koks pašaukimas yra įteikiamas žmogui – virėjo ar aukštalipio, svarbiausia, kad jis sektų ne pinigų keliu, o meilės tai profesijai!“
Šis kritikų giriamas atlikėjas tiki, kad muzika yra jo tikrasis kelias ir jokio kito jis jau neįsivaizduoja: „Nors ir domiuosi kitais dalykais, tokiais kaip fotografija, bet visuose juose jaučiuosi besinaudojantis muzikos įkvėpimu. Nors kartais pagalvoju, kad galėčiau būti vienuoliu ir gyventi vienuolyne.“
Jis pasakoja istorijas muzika, bet paprašytas visa tai perteikti žodžiais susimąsto: „Man muzika tampa būdu įkvėpti ir ugdyti žmones, siekiu juos pastūmėti link dvasinių paieškų ir kelionių. Tokia mano muzikos idėja ir tikslas! Tikiu, kad muzika daro įtaką žmonėms.“
Susipažinus su bent keliais jo kūriniais galima pajusti armėnų folkloro įtaką, jis pats apie gimtojo krašto muziką atsiliepia itin pagarbiai: „Nesuklijuoju armėnų liaudies muzikos su tradiciniu džiazo skambesiu, tai būtų kičas. Nors daugelis grupių naudoja etno skambesį savo kūriniuose, man atrodo, jog tai nepagarba savo ar kitam kraštui ir jo istorijai. Svarbiausia suprasti, kad folklorui nereikia nieko papildomo! Jį reikia studijuoti ne vienerius metus, kad galėtum suprasti, kas slepiasi toje melodijoje. Kai kuriu, aš pats tampu folkloru, susilieju su juo.“
Tigranas mano, kad muzikoje svarbiausias – turinys. Jis nenori būti apibrėžtas ar įtalpintas tik į džiazo kūrėjo rėmus: „Dirbu su įvairiausiais projektais ir tampu viskuo, ko reikalauja tų projektų idėja ir turinys. Jei tik matau, kad muzikai reikia vokalo, būgnų, pianino ar pučiamųjų skambesio – aš tampu visu tuo, ko reikia konkrečiam turiniui, todėl negaliu savęs apibrėžti vienu muzikos stiliumi ar instrumentu.“
Nors jis ir prisipažino, kad apie Vilnių žino nedaug, bet atvyksta čia atvira širdimi ir plačiai atmerktomis akimis. Atsisveikindamas jis pasakė: „Būtų nesąžininga ką nors žadėti savo klausytojams, nes muzikos žodžiais apibrėžti neįmanoma, ją reikia išgirti ir pajausti!“ Tad susitikime liepos 19 vakarą Valdovų rūmų kieme ir išgirskime!
