Išskirtinį grupės ritmą diktuoja Stambulo energija, šurmulys ir didžiulė šio miesto žmonių bei garsų įvairovė. Šis puikus alternatyvios Artimųjų Rytų scenos pavyzdys yra tarsi šventė, kurioje susitinka Stambulo ir Sephardi žydų bendruomenių tradicijos.
Pradėjusi nuo grojimo gatvėje „Light in Babylon“ su kiekviena diena tampa vis populiaresnė pasaulio scenoje, ji dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose vykstančiuose visoje Europoje ir už jos ribų. „Light in Babylon“ sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio, nuolat pasirodo Turkijos televizijose, juos galima išvysti keliuose dokumentiniuose filmuose apie turkų muzikos sceną.
Apie šios grupės kūrybą, muzikinį kelią ir siekius kalbamės su pačiais „Light in Babylon“ nariais.
Galbūt trumpai pristatytumėt kiekvieną „Light in Babylon“ kolektyvo narį? Kokiais instrumentais grojate, kuo jie jums ypatingi?
Grupės įkūrėjai yra dainininkė ir tekstų autorė Michal Elia Kamal, kai kuriose kompozicijose grojanti perkusiniais instrumentais, Metehan Ciftci, pasirodantis su santour (Irano cimbolai) bei sansula (nauja kalimbos versija), ir gitaristas Julien Demarque. Šiuo metu scenoje mums talkina dar du muzikantai: bosistas Jack Butler ir rytų perkusiniais instrumentais grojantis Demir Asaad.
Mūsų grupėje naudojami tradiciniai instrumentai santur, darbuka ir kiti išsiskiria tuo, kad jais mes grojame sujungdami tradicijas su naujais motyvais, t.y. sena su nauja. Pavyzdžiui, Metehan naudoja savo paties sukurtą santur grojimo techniką.
Kokių tautų muzikinės tradicijos yra girdimos „Light in Babylon“ kūryboje? Kokiu žanru įvardinate savo muziką?
Kadangi grupės nariai yra kilę iš skirtingų kultūrų ir tradicijų, kiekvienas mūsų į muziką įneša kažką ypatingo. Joje galite išgirsti Turkijos, Irano, Sephardi muzikos įtakų. Tokia muzika pasaulyje yra žinoma world muzikos žanro vardu.
Kaip nusprendėte drauge pradėti groti? Ką savo kūryba siekiate pasakyti klausytojams?
Šis projektas gimė 2010 m. kuomet Michal ir Julien Stambulo Istiklal gatvėje sutiko Metehan. Čia mes ir nusprendėme pabandyti drauge sugroti keletą kūrinių bei iškart sulaukėme didžiulio teigiamo grįžtamojo ryšio iš klausytojų: pirmiausia socialiniuose tinkluose, o vėliau ir kitose Turkijos bei Europos žiniasklaidos priemonėse. Nuo tada mes grojame kartu bei mėgaujamės pasirodymais tiek gerai žinomose Stambulo koncertų salėse, tiek world muzikos festivaliuose Europoje ir, taip, toje pačioje Istiklal gatvėje.
Vienas svarbiausių mus visus tris subūrusių dalykų buvo pasirinkimas sekti savo širdimi ir žengti muzikos kūrybos keliu. Šis kelias nėra lengvas, kaip gali iš pradžių pasirodyti, ir savyje turi daug sprendimų bei rizikos, tačiau manome, kad tai yra gyvenimas, kuris mus pasirinko, o to mes negalime pakeisti.
Jūsų muzika savo tradicijų įvairove atspindi margaspalvį Stambulo miestą. Kuo šis miestas jums ypatingas ir kokią įtaką turi jūsų kūrybai?
Stambulas yra didžiulis Artimųjų Rytų muzikos centras. Čia kiekvieną naktį galima išgirsti koncertą: nuo manouche džiazo iki čigonų muzikos, pereinant prie flamenko, reggae, trance, turkų pop roko, Indijos klasikinės muzikos ir dar daugybės žanrų. Buvimas šio kultūrinio hibrido dalimi tave išlaisvina bei suteikia galimybę kiekvieną dieną vėl ir vėl iš naujo atrasti save... Stambulas yra labai ypatinga Rytų ir Vakarų kultūrų susijungimo vieta. Pavyzdžiui, jūs čia galite sutikti turistų iš Europos, JAV, Australijos, o taip pat svečių iš Dubajaus, Pakistano, Irano, Libano ir kitų šalių.
Mūsų vokalistė yra izraelietė, kilusi iš Irano, gitaristas – prancūzas, santour groja turkas. Mes manome, kad panašūs susitikimai yra įmanomi tik tokiame mieste kaip Stambulas.
Kadangi visi „Light in Babylon“ grupės nariai yra kilę iš skirtingų kultūrų, kuo jūs labiausiai išsiskiriate tarpusavyje, o kuo papildote vienas kito kūrybą?
Tai, kad esame kilę iš skirtingų kultūrų, mums visuomet buvo pranašumas, bent jau mes taip manome. Momentai, kai kažkas save riboja tik vienu elgesio būdu, to paties pobūdžio maistu, muzika ar įpročiais, užveria žmogaus protą ir širdį. Mūsų širdys yra atviros, mes norime mokytis, o geriausias būdas skleistis bei tobulėti (ir tai galioja ne vien muzikai) pirmiausia yra pagarba žmogui, tolerancija skirtingoms religijoms, kultūroms, kalboms, filosofijai. Tai, ką mes turime bendro, yra pagarba. Mūsų kūryba nėra liaudies ar tradicinė, tai yra naujoji muzika: muzika, kuri semiasi įkvėpimo iš praeities ir skirtingų mūsų šaknų, o tuo pačiu neša naują dvasią bei naujas viltis.
Apie ką dainuojate? Kokios temos jums yra svarbios? Kokias emocijas siekiate sukelti savo klausytojams?
Tekstuose daugiausiai kalbame apie savo pasaulį, patirtis, gyvenimo būdą, svajones ir dilemas. Pavyzdžiui, aš (Michal – aut. past.) parašiau dainą, pavadintą „The women of Teheran“ (liet. „Teherano moterys“), kurioje pasakoju savo asmeninę istoriją. Mano tėvai yra iš Irano: mama iš Isfahano, tėvas iš Teherano miestų.
Per Irane vykusią ekstremistinę islamo revoliuciją jie turėjo bėgti iš šalies, o kadangi yra žydai, turėjo galimybę apsigyventi Izraelyje. Taigi gimiau Tel Avive tikrų iraniečių šeimoje, tačiau neturėdama jokios galimybės bent kartą aplankyti Iraną, nes nuo revoliucijos laikų abiejų šalių vyriausybės nebepalaiko gerų santykių. Dainos pasakoja apie šį manyje slypintį kultūrinį konfliktą.
Kaip jūsų kūrybą priima skirtingų kultūrų žmonės? Kuo skiriasi įvairių šalių publika, jos reakcija į jūsų muziką?
Su savo muzika mes daug keliaujame po įvairiausias vietas: nuo Kipro iki Suomijos ar Indijos. Apskritai muzika yra universalus dalykas, ji perteikia emocijas, o juk mes visi esame žmonės, visi turime jausmus, taigi tiek po koncerto Šveicarijoje, tiek Indijoje žmonės ateina pas mus, apsikabina bei pasidalina tuo, ką pajuto pasirodymo metu. Tai mums yra pati gražiausia dalis – reakcija ir ryšys su žmonėmis.
Savo muzikinę karjerą pradėjote nuo grojimo gatvėje ir į ją vis dar sugrįžtate. Kuo jums svarbūs pasirodymai miestų gatvėse? Koks didžiausias skirtumas tarp pasirodymų jose ir scenoje?
Mūsų pirmoji scena buvo gatvė. Gatvėje sutinkami žmonės skuba namo, eina į arba iš darbo, čia niekas nežiūri ir niekas nesišypso. Tačiau akimirkos, kuomet įneši į gatvę muzikos, priverčia žmones sustoti, įsiklausyti, šypsotis, verkti, šokti ar bendrauti vieniems su kitais. „Babilonas“ yra terminas, reiškiantis sistemą, kuri verčia mus žiūrėti tik viena kryptimi. O kuomet į sistemą įnešamas bet kokios rūšies menas, joje įsižiebia šviesa, kuri skatina žmones pažvelgti nauja kryptimi.
Yra didelis skirtumas tarp mūsų koncertų scenoje ir Istiklal gatvėje. Scenoje nėra triukšmo, čia lengviau prikaustyti auditoriją. Joje galime groti atpalaiduojančias ir sudėtingesnes dainas, o gatvėje viskas vyksta labai greitai, auditorija kas kelios dainos nuolat kinta, todėl mes turime būti energingi bei patraukti žmonių dėmesį. Taip, šioje patirtyje yra kažkas labai gyvo, tačiau kartu ir ribojančio.
Ko tikitės iš artėjančių pasirodymų Lietuvoje?
Lietuvoje koncertuosime pirmą kartą, taigi nežinome, ko konkretaus galėtume tikėtis.
Bet ankstesni koncertai mums parodė, kad kai klausytojai pajaučia mūsų muziką, jie ima šypsotis bei užmezga ryšį, ir visai nesvarbu, iš kur jie yra – visi mes esame žmonės.
Koncertus pristato LRT Kultūra. Koncertai:
gegužės 13d. 19val. Rusų dramos teatras, Vilnius
gegužės 14d. 19val. VDU Didžioji salė, Kaunas
gegužės 15d. 19val. klubas "Ramybė", Palanga
