Svarbiausias šio nuo 2002-ųjų rengiamo festivalio bruožas yra labai stiprūs muzikantai. Organizatoriai kasmet sugeba prikviesti daug žinomų grupių ir atlikėjų, ir tarp jų nemažai tokių, kurie yra pačioje savo populiarumo ir aktualumo viršūnėje. Praėjusiais metais susitarta su tokiomis grupėmis kaip „Radiohead“ ir „Foo Fighters“, o šiemet programoje gal net įspūdingesni vardai: „Nick Cave and the Bad Seeds“, Post Malone'as, Bruno Marsas, „Arctic Monkeys“, „Gorillaz“ ir daug kitų. Nenuostabu, kad prieš prasidedant festivaliui buvo iššluoti visi keturių dienų bilietai.
Net ir gerai pažįstami atlikėjai suskamba kitaip
Tai festivalis, kuris skiria daug lėšų ne tik honorarams, bet ir aparatūrai bei įrangai, todėl gali pagrįstai tikėtis, kad muzika čia skambės gerai, o pasirodymuose netrūks įspūdingų šviesų ir efektų. Be to, grupės ir atlikėjai parenkami tokie, kurie sugeba surengti nepaprastai gerus gyvo garso pasirodymus, o tai gali tikrai ne kiekvienas muzikantas.
Svarbiausia, kad tokiuose renginiuose gali išgirsti nuo seno žinomas grupes taip, kaip dar nesi girdėjęs. Pavyzdžiui, „Gorillaz“ gyvai yra visiškai kitokia grupė nei ta, kurią matėme ir girdėjome jų klipuose. Su visa armija muzikantų ir kviestinių svečių, turėjusių ir solinius pasirodymus festivalyje, tokių kaip Kali Uchis, Little Simz ir Vince'as Staplesas, bei gospelo choru, ši grupė net ir amžiaus pradžioje įrašytą ir per 17 metų labai nugrotą „Clint Eastwood“ atliko taip, lyg girdėtum jį pirmą kartą.
Kitas didžiausią įspūdį palikęs atlikėjas yra Nickas Cave'as, kurio pasirodymą pamatyti gyvai verta rekomenduoti net ir nelabai klausiusiems šio muzikanto kūrybos. Tai yra vienas tų žmonių, kurių charizma sugeba įtraukti visą auditoriją ir nukelti į visiškai kitokį laiką ir erdvę, kad prisimeni esąs Lenkijoje tik tarp dainų išgirdęs atsitiktinį przepraszam.
Verta paminėti ir Bruno Marsą, kurio dainos „Uptown Funk“ žodžius daugelis turbūt išmoko visiškai to nenorėdami – tiesiog šis kūrinys buvo toks populiarus. Net ir nemėgstant šio atlikėjo ir jo muzikos, pasižiūrėti tikrai buvo į ką: fejerverkai, ugnis, projekcijos, itin brangus ir įmantrus apšvietimas ir iki skrupulų suderinti šokio judesiai.
Tai tik keli itin išsiskyrę pasirodymai, būtų galima daug kalbėti ir apie „Massive Attack“, Post Malone'ą, „Arctic Monkeys“, „Depeche Mode“ ar antroje pagal dydį scenoje pasirodžiusius „Fleet Foxes“ bei „La Femme“ – visi jie savo darbą atliko puikiai. Tiesa, techninių nesklandumų ar ne iki galo atliktų soundcheckų vietomis buvo girdėti mažesnėse scenose, tačiau gana įspūdinga, kad tokio dydžio renginyje šių atvejų buvo absoliuti mažuma.
Ar verta važiuoti kitąmet?
Bet kuris muzikos festivalis yra kompromisų renginys. Už tą kainą, kurią sumoki, gauni tiek ir tokio lygio atlikėjų, kuriuos pamatyti atskirai kainuotų gerokai daugiau. Šiuo atveju keturių dienų bilietas su kempingu kainavo 700 zlotų (apie 160 eurų), perkant iš anksto galima sutaupyti iki 100 zlotų. Daug tai ar mažai, spręsti kiekvienam, žiūrint kaip vertinate galimybę gyvai pamatyti ir išgirsti gerus 10 ar daugiau atlikėjų maždaug už 2–3 įprastų koncertų kainą.
Žinoma, tam tenka paaukoti truputį komforto. Didžiuliai žmonių srautai (per dieną festivalį aplanko apie 60 tūkstančių žmonių – patikėkite, tai yra daug), miegojimas palapinėje ir, žinoma, eilės. Eilės prie įvažiavimo, prie maisto, dušų, kitų vietų skubiems reikalams. Kaip labai šie dalykai gadins nuotaiką, priklauso nuo organizatorių gebėjimo apskaičiuoti.
Tenka pripažinti, „Open‘er“ organizatoriai skaičiuoja gerai, nors tam dažnai pasitelkia bekompromisį griežtumą. Griežti tikrinimai ir apieškojimai, draudimai neštis gėrimus tiek prie scenos, tiek ir į palapinių miestelį, išimčių nedarymas ir preciziškas terminų laikymasis, tenka pripažinti, suvaldo chaosą, nors galbūt kiti festivaliai tai daro kiek švelniau.
Svarbu paminėti, kad norint iki galo pasimėgauti visu festivaliu, išvykti geriausia dar antradienį arba trečiadienį vos auštant. Atvykę trečiadienio vakarą atsiremsite į tokias eiles, kad pirmųjų grupių galite ir neišgirsti visai. Todėl verta ir gerai pasiplanuoti laiką, mat užtruksite mažiausiai penkias dienas.
Kaip didžiausią trūkumą galima paminėti, kad vis dėlto tai nėra festivalis, subalansuotas visą jo laiką praleisti teritorijoje. Pagrindinė festivalio erdvė veikti pradeda tik nuo ketvirtos valandos. Iki tol galima pasiklausyti mažesnių, dažniausiai vietinių grupių atskiroje festivalio erdvėje, pasimankštinti, šį tą suvalgyti kempinge arba tiesiog aplankyti Gdynę, šalimais esantį Gdanską, nuvykti prie jūros ar rasti kitokios veiklos. Vis dėlto daugelis pasirenka tiesiog leisti laiką prie automobilių ar palapinių miestelyje.
Kaip bebūtų, tai lieka festivaliu, kurį vietiniai gyventojai, atrodo, pasirenka kaip dienos išvyką, mat kiekvieną pavakarę būriai žmonių užplūsta festivalio vartus, traukdami į pirmuosius pasirodymus, lygiai kaip ir kiekvieną naktį scenoms nutilus didžioji dalis šio būrio patraukia atgal. Sunku patikrinti statistiką, bet galima spėti, kad lietuviai yra antroji didžiausia šio festivalio demografinė grupė, tad su tautiečiais garantuotai susidursite.
Apibendrinimui galima pasakyti, kad „Open‘er“ yra muzikos festivalis grynuoju pavidalu. Jis nepozicionuoja savęs, kaip renginys turintis išskirtinį veidą, temą ar, vadinkim, filosofiją. „Open‘er“ pamatas ir visa esmė yra muzika – jos žadama daug, geros ir kokybiškos. Tiesa, yra čia ir kino, paskaitų ir šiek tiek meno bei mados – bet visa tai labiau primena formalų paįvairinimą ir užima labai nedidelę renginio dalį. Todėl jei kitų metų sąraše rasite grupių, kurias nuo seno ar neseniai užsinorėjote išgirsti gyvai, važiuokite, nuvilti neturėtų.
