Britas JP Cooper – savamokslis. Jo tėvas ir senelis – taip pat artistai, vaikiui į galvą kalę tokį dalyką: neversk meno amatu, nes tai nebeteiks pasitenkinimo. Tačiau Cooper’is įsigudrino viską suderinti. Jis tiek suaugo su savo gitara, kad užsibrėžė tikslą surasti savo išėjimą į pasaulį per dainą, jos tekstą ir dvasią. Ir jam nereikia jokių apdovanojimų, nes savirealizacijos galimybė – jau užtektinai didelis stebuklas.
Tiesa, viskas apsivertė, kai jis tapo tėvu ir, kratydamasis minties, kad kažkurį savo vaiko augimo epizodą praleis, daug ką aukojo kūrybiniame sparne. Tačiau kartu šie pokyčiai įkvėpė kūrybai, kurią išsijuosę giria tokie vaikinai kaip Ed Sheeran, Maverick Sabre, Shawn Mendez, Stormzy ar George the Poet.
„Aš nenoriu būti tiesiog atlikėjas ar dainų autorius, nes tada žmonės tave sugrūda į tą trubadūro dėžę, – sako JP Cooper, čia pat nusijuokdamas. – Aš noriu daugiau: noriu kurti muziką, kuri auga, ir aš – kartu su ja. Myliu ir žaviuosi menininkais, kurie vystosi. Kalbu apie tokius kaip Marvin Gaye, Stevie Wonder, Björk. Tikiuosi, ir aš transformuosiuosi panašiu būdu. Kita vertus, nesu joks neliečiamasis: tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir rašau apie jį dainas.
Bet, ko gero, žmonės pasitiki ir tiki manimi, nes tai nėra fasadas – išties esu, koks esu. Paskui jie užsimano išgirsti daugiau manęs, pasigilinti į mano kūrybą. Ir jei tai užkabina – nuostabu. Niekas man nėra pažadėta, šiuo keliu einu dar tik kelis metus, bet jaučiu, kad tai – tik pradžia. O kas vyks toliau – žiauriai jaudina.“
Ir taip kalba „pradedantysis“, kurio dainą „September Song“ perklausė daugiau nei 41 milijonas žmonių, „She‘s On My Mind“ – daugiau nei 15 mln., o ir kiti kūriniai siekia šešiaženklius perklausų skaičius, nebekalbant apie kartu su Jonas Blue įrašytą kūrinį „Perfect Strangers“, kuris turi bemaž pusę milijardo perklausų.
Praėjusią vasarą JP Cooper koncertavo Vilniaus Kalnų parke ir publikai paliko labai gerą įspūdį. Liepos 27-ąją, penktadienį, jis surengs dar kitokį ir, nėra abejonių, įsimintiną pasirodymą Zarasuose, festivalyje „Galapagai“.
Kita didelė ir gera naujiena – į „Galapagus“ šiemet atvyks Jose Gonzálezas, daugiamilijoninei auditorijai visame pasaulyje gerai žinomas dėka tokių kūrinių kaip „Stay Alive“, „Crosses“, „Heartbeats“ ir panašiai.
Vasarį gimtojoje Švedijoje jis pristatė naujausią albumą „Vestiges & Claws“, kuris yra taip arti tobulybės, kad užtikrina José vieno svarbiausių savo kartos menininkų statusą.
Tai, kad naujausias González albumas pasirodė praėjus 7 metams po jo pastarojo solo albumo „In Our Nature“, visiškai nėra keista, žinant, kad menininkas nuolat dalyvavo įvairiose muzikinėse kolaboracijose.
Pavyzdžiui, 2013-aisiais kūrė garso takelį amerikiečių komiškai nuotykių dramai „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, kurią režisavo Benas Stilleris, kartu sukūręs ir pagrindinį vaidmenį.
Ne vienerius metus José González paskyrė ir savo mąsliai, giluminei egzistencijai studijoje, kurioje visiškai kliovėsi savo muzikiniu skoniu ir idėjomis.
„Tai buvo neabejotinai geras ir sąmoningas sprendimas dirbti be prodiuserio, – sakė Jose. – Aš nenorėjau, kad mano muzika būtų pernelyg nupoliruota ar tiesmuka. Visų pirma, buvo įdomu visiškai valdyti meninį aspektą. Man patinka muzikiniai klystkeliai, net visokios bekelės, tokie dalykai yra šiltesni. Kartais žmonės sako, kad mano muzika yra pernelyg „sugadinta“, bet aš tikrai nenoriu šiuolaikiškai aiškaus garso. Aš labiau linkęs laviruoti kažkur tarp „Shuggie Otis“ ir „Simon & Garfunkel“. Arba mėgautis įkvėpimu, ateinančiu iš aštunto dešimtmečio Brazilijos autorių, Amerikos folkroko ir Vakarų Afrikos dykumos bliuzo.“
Rezultatas išties buvo puikus: mažiau puristinis, ne toks griežtas albumas, kuriame juntamas specifinis grūvas, toks – ir apie nusivylimą, ir apie optimizmą. Kartu – apie civilizaciją, žmogiškumą ir solidarumą.
„Sakykime, šiuose įrašuose yra viena bendra žinutė: tolimas atsitraukimas ir pažiūrėjimas į žmones, zujančius tame mažame, šviesiai mėlyname taške visoje šaltoje ir nedraugiškoje visatoje. Nuostabus faktas, kad mes apskritai esame čia, Žemėje. O tada tikslas – paskatinti mus susiprasti ir nugyventi geriausią įmanomą gyvenimą, kurį turime gana ribotą – nuo tos akimirkos, kai gimei iki tada, kai mirsi. Tiesa, šį kartą mano dainų tekstai – aiškesni. Ir juose mažiau savigailos, – šypsodamasis dėstė Gonzálezas. – Pamaniau, kad norėčiau leisti sau tokį patį minimalistinį stilių, kaip ir ankstesniuose įrašuose, bet pasinėręs į procesą supratau, kad dauguma dainų skambėjo šauniau, pridėjus papildomų gitarų, perkusijos ir pritariančiųjų vokalų.“
Festivalio „Galapagai“ publikai jis pasirodys antrąjį vakarą – liepos 28-ąją, šeštadienį.
