Vokietijoje, Kaselio mieste gimęs folko, regio ir elektroninės muzikos duetas „Milky Chance“ yra vertas filmo: niekas jų nesitikėjo ir negalėjo net nuspėti. Bet štai vieną dieną visas pasaulis išgirdo apie Klemensą ir Filipą, du jaunuolius, ką tik baigusius paprastą mokyklą, nusipirkusius seną „Volkswagen“ autobusiuką ir ketinusius pakeliauti po pasaulį.
Kelionė neįvyko, – teko autobusą parduoti, nes reikėjo „iškepti“ kompaktines plokšteles... Bet užtat namų sąlygomis 2013-ųjų vidury įrašytas albumas „Sadnecessary“, kupinas nuoširdaus entuziazmo ir jaunatviško maksimalizmo, tapo pasauline sensacija, o jų pirmasis singlas „Stolen Dance“ tapo beprecedentiniu viral’u ir jau surinko bemaž 230 milijonų peržiūrų Yotube, jam į nugarą kvėpuoja ir „Down by the River“ bei kiti jų hitai.
Klemensas ir Filipas susipažino muzikos klasėje. „Atsidūręs naujojoje klasėje natūraliai dairaisi, kas iš ten esančiųjų – kietas, o kas ne. Mes su Filipu greitai atradome daug panašumų“, – pasakoja Klemensas. Jis kuria „Milky Chance“ muziką, mėgsta alternatyvųjį folką, regį ir turi nenuspėjamo amžiaus balsą.
Kaip tik jo namuose ir buvo įkurta mažytė studija, kurioje duetas, prieš tai koncertavęs viešai gal dukart, nutarė įsirašyti savo albumą. Jie teturėjo kompiuterį, mikrofoną ir minimalias jungtis. Dirbo dvi savaites, valandų valandas, gludindami savąjį albumą „Sadnecessary“, siekdami tiksliai tokio skambesio, kokio nori. Ir niekam šiandien netrukdo tai, kad dėl buitinių įrašo sąlygų albumas „šnypščia“...
„Niekada neturėjome plano. Niekada nepirkome brangių dalykų studijai, net jokio prodiuserio nesamdėme. Tiesiog darėme tai, kas mums patiems patiko. Paprasčiausiai norėjome įsirašyti savo muziką. Niekada nenumanėme, kad gali taip atsitikti“, – sako Klemensas.
O nutiko dar daugiau. Kai socialiniuose tinkluose „Milky Chance“ pasiskelbė, kad sėda į mašiną ir važiuoja pagroti šen bei ten Europoje, jų koncertų skaičius greitai perkopė 100, o klausytojų minios sparčiai augo, ir Hamburgo „Dockville“ festivalyje jų jau klausėsi 7 tūkstančiai žmonių, ką Filipas apibūdino vienu žodžiu – „nesveikai“. Po to dar laukė 40 koncertų 28-iuose Šiaurės Amerikos miestuose, ir visa tai – tik didelė pradžia.
