„Pradžioje buvome tik mudu: Filipas ir aš. Prireikė laiko išsirinkti tinkamus žmones, su kuriais galėtume pajusti komandinę dvasią“, – sako Klemensas.
Kaip tik su tokia komanda 2015-aisiais „Milky Chance“ leidosi į turą per JAV ir Kanadą, grojo Niujorko centriniame parke, Čikagoje, Portlande, Sietle, San Diege, San Franciske. Patogiu turo autobusu ir lengvaisiais automobiliais keliavę vokiečiai pakeliui mėgavosi viskuo, ką jiems dovanojo kelionė: lenktyviavo kartodrome, kopė į uolas, išbandė raftingą, skanavo ledų ir beigelių, pirko plokšteles, gitaras ir mokasinus, saulei leidžiantis braidė po vandenyną, naktimis spoksojo į žvaigždes.
„Milky Chance“ nė neketina vaidinti kietų vyrukų. Jie nebijo pasirodyti švelnūs. Jie yra autentiški ir paprasti kaip berniūkščiai iš kaimynų namo. „Tiesą sakant, šito turo metu mes daug liečiamės, apsikabiname. Akivaizdžiai jaučiame moterų abstinenciją kolektyve“, – juokavo pasaulinę šlovę jau pelnę muzikantai, savo ypatingąją kelionę po Ameriką įamžinę dokumentiniame filme.
Kad ir kurioje valstijoje būtų, jie vis grojo, grojo ir grojo: stovyklavietėse, autobusuose, užkulisiuose, scenose.
„Turi būti truputį čigonas, kad jaustum pasitenkinimą iš tokio gyvenimo būdo ir savo nesibaigiančių kelionių, kai nuolat susipažįsti su skirtingais žmonėmis ir jų kultūromis“, – kalbėjo vietinis vairuotojas.
Dokumentiniame filme užfiksuota ir ypatinga akimirka, kai „Milky Chance“ atvyksta į motinos gamtos sukurtą Raudonųjų Uolų amfiteatrą, kuriame yra groję visi įtakingiausi pastarojo šimtmečio atlikėjai, pradedant „The Beatles“ ir baigiant U2.
„1968-aisiais čia grojo Jimi Hendrix’as“, – jaudulio neslėpė Filipas, dar nesuvokdamas, kad šiandien ir jis su Klemensu yra muzikos pasaulio superherojai, kuriuos dievina minios.
„Intymūs koncertai mažose salėse yra specifiniai. Bet kai tu groji neaprėpiamo dydžio erdvėje ir suvoki, kiek daug žmonių atėjo pasidžiaugti tavo muzika, tiesiog prarandi kontrolę ir publika ima viršų“, – prisipažino Klemensas.
Raudonųjų Uolų amfiteatre tas jausmas buvo dar stipresnis. „Išeini ant scenos ir tau apšviečia sieną žmonių. Jie yra iki pat dangaus, o tu – žemiausiame taške. Tiesą sakant, tai net šiek tiek baugina. Jautiesi kaip nykštukas“, – įspūdžiais po koncerto dalijosi grupės nariai.